 |
| Klaipėdoje tokio teatro jau buvo pasiilgta |
Klaipėdos scena praturtėjo dar vienu spektakliu - birželio viduryje Žvejų rūmų teatro salėje buvo parodytas Rūtos Bunikytės spektaklis „Ne aš“ pagal to paties pavadinimo Samuelio Becketto pjesę. Pati režisierė premjerą, kuri nuo rudens bus įtraukta į Pilies teatro repertuarą, kukliai vadina eskizu, nors tas „eskizas“ jau dabar leidžia džiaugtis jaunos menininkės tvirtu prisistatymu. Teisybės dėlei reikia priminti, kad tai ne debiutas – prieš gerus metus Bunikytės spektaklis „Dumblas“ pagal Marijos Irene Fornes pjesę buvo sukurtas Scenos menų jaunųjų menininkų programai Ateinantys, – tačiau vis tiek maloniai stebina didelės režisūrinės patirties neturinčios režisierės įžvalgumas ir meniškai pagrįstų teatrinių situacijų modeliavimas į vientisą spektaklį. Premjera tikina, kad režisierė lengvo kelio neieškos nei rinkdamasi literatūrinę medžiagą, nei ją versdama spektakliu... „Ne aš“ – tai beveik valandą trunkantis metaforinio teatro hipnozės seansas, patraukiantis dėmesį apgalvota ir tikslia aktorių judesių mechanika, kūnų peizažu, vidinių pagrindinės veikėjos išgyvenimų intensyvumu – tokio teatro jau buvo pasiilgta Klaipėdos teatro scenoje.
Spektaklyje intymi žmogaus gyvenimo istorija pasakojama daugiau judesiu ir veiksmu nei žodžiais. Žodžiai (pasirinkta ištrauka), kartojami trūkčiojančiu ritmu, sakomi (bandomi sakyti) įvairiai moduliuojamu balsu, tarsi įrodo, kad nėra tinkami ir žemiškoms, ir nežemiškoms sąvokoms išreikšti. Tik pauzės tarp judesio arveide stingstančios emocijos yra arčiau prasmės, kuri irgi viso labo – metafora. Žmogaus gyvenimas – tai amžinas absurdiškų, nereikšmingų įvykių pasikartojimas; totali vienatvė, monologas, į kurį nuolat braunasi aplinka su visu savo triukšmu, prievarta, abejingumu... Ir apie tai šis spektaklis.
 |
| Į pauzių vietas stoja abstraktūs personažai |
Samuelio Becketto pjesė (parašyta angliškai 1972 m. ir vėliau autoriaus išversta į prancūzų kalbą; pirmąkart pastatyta 1972 m. angliškai Forum teatre Niujorke; dukart šią pjesę yra pastatęs pats autorius: 1973 m. angliškai Londone ir 1975 m. prancūziškai Paryžiuje) – tai tekstas, sudarytas iš nerišlių replikų, padrikai jungiamų žodžių, atrodo turįs egzistencinę prasmę, tačiau „grynosios“ prasmės kaip ir nėra: nėra konkrečių veikėjų; aptinkamos nuorodos į situacijas ar įvykius, bet ir konkrečių įvykių nėra. Rūtos Bunikytės spektaklis liudija režisierę itin įdėmiai skaičius pjesę ir tą kraštutinai redukuotą egzistencinę erdvę išplėtus į „apčiuopiamą“ tūrį: į pauzių vietas stoja identifikuojami, nors gana abstraktūs personažai Ji (Rasa Jasaitytė), Senė (Aušra Daukantaitė), Jie (Sigita Bartulytė, Loreta Vaskova, Karolis Makauskas, Tomas Jašinskas, Aivaras Jonyka), Klausytojas (Saulius Frolovas); atsiranda scenografiškai kintantis erdvėlaikis. Atrodo, kad sceninė erdvė prilyginta žmogaus sąmonės erdvei – iš čia tikriausiai „gimsta“ trūkčiojanti, kinematografiška vaizdų slinktis, kintantis tempas ir ritmas, mizanscenų kadruotė. Per precizišką, sinchronišką (asinchronišką) judesį, aktyvų veiksmą ir pauzės tylą tarsi išeinama į pasaulį anapus scenos, ir nors teigiama, kad Becketto absurdo teatras nėra metafizinis, žiūrovo suvokimas gali krypti į Dievo ar idėjos begalybę. „Oras pilnas riksmo“, buvimo absurdas akivaizdus: nesikalbama, nesusikalbama, nesiklausoma; viskas, rodos, susiję, o žiūrėk – pabira.
Išties galima ilgai ir net „ne į tą pusę“ postringauti apie spektaklio idėją, leitmotyvus, kontekstus ir t.t., bet, kaip yra sakęs Beckettas, „Vargas tam, kuris mato simbolius!”. Spektaklio stiprybė – vizualumas, atskirų detalių junglumas ir stiprus kolektyviškumo pojūtis: gal kiek pagražinu sakydama, kad aktoriai vienas kitą jaučia nugaromis ir oro bangomis, bet tegu taip jau bus. Didelės sceninės patirties neturintys žmonės – veržlūs, entuziastingi. Jie (gerai „išmuštruoti“ režisierės) muštruoja Ją - absoliučiai kitokią, galbūt vienintelę, drįstančią išlipti iš aptvaro, apsistatyti žolės kelmeliais ir atsigulti „pievoje“; gyventi, bet vis dėlto – negyventi... Raiškos priemonių autentika ir veikėjų emocinė energetika – nelyg Nekrošiaus erdvėse už žodžių, kur viskas tikra: ugnis, vanduo, veiksmas, masė, bet scena netampa kolūkio lauku, kuriame pluša „juodnugariai“, atvirkščiai, – tai laukas, kuriame gimsta metaforos. Spektaklyje „Ne aš“ taip pat: per fizinį veiksmą nukankama iki pačių sielos gelmių ir iki savyje glūdinčių kūrybinių galių (šalia Jasaitytės vaidinamos Jos verta paminėti Bartulytės sukurtą makabrišku humoru nuspalvintą personažą – Vaikų auklėtoją).
 |
| Tuščia erdvė, dulksva prieblanda. Nuotraukos iš Gintarės Radvilavičiūtės filmuotos medžiagos |
Sklandi ir spektaklio scenografija (scenografijos konsultantė – Nadežda Gultiajeva, dailininkė – Rūta Bunikytė): gana tuščioje erdvėje, dulksvoje prieblandoje akcentuotos grubaus „dizaino“ medinės kėdės; polietileninės plėvelės rankovė, „išgimdanti“, išspjaunanti personažus į šiapusybę; mobili metalinė struktūra, kurios keičiama padėtis nurodo galimą realybės situaciją; metaliniai indai, padidinamieji stiklai (gal kiek per daug scenoje eksploatuotas daiktas, todėl gana savarankiška kalba šnekančiame spektaklyje nuskamba banalokai) ir žemės juosta avanscenoje, žolės kupsteliai, vanduo. Jokio deklaratyvumo, kasdieniškumo, fasadiškumo.
Tiesą sakant, norint visus spektaklio dėmenis tinkamai aptarti reikėtų dar bent kartą pažiūrėti spektaklį: netikėtai prasidėjęs ir nelauktai pasibaigęs, jis paliko įspūdį, kurį norisi susigrąžinti, patirti dar sykį, o tada kalbėti galbūt racionaliau ir griežčiau, galbūt – dėmesingiau ir tiksliau apie tas vienišumo stenogramas, kalbančias pauzes ir tylinčią kalbą. Tik dabar jau teks sulaukti rudens.
