Veronos „masofkė“ prieš žvaigždes

Ingrida Daunoravičiūtė 2005-10-14

aA

Iš komentaro viename portale: „buvo smagu paveizet i aatejusius pizonus ir visus kitus naujuosius lietuvius, kuire susiruose mat pasikulturint:) bet cia tik tarp kitko juk zmogus tep ir sutvertas - kritiskai viska vertinti bet jie irg daug darbo i tai sudejo“. „Bet kai zmogus moka uz regini tokius pinigus - tai tokiu bajeriu tikrai neturejo buti ir dar tai butu buves eilinis koncertas su vaidybiniais elementais - jei ne keistuoliu teatro kolektyvas“ (kalba netaisyta – I.D.).


Taigi, kartais recenzentui tiesiog nusvyra rankos ir, nenorint teksto „vynioti į vatą“, tenka pasitelkti tautos balsą. Gerai, kad yra internetas ir jo jokiais skrupulais nesuvaržyti komentatoriai, šį kartą vienu ilgu sakiniu išsakę visą 2005 spalio 8 ir 11 d. reginio „Meilė ir mirtis Veronoje“ esmę.


Egzotiški potyriai apninka susiliejus su minia ir kulniuojant link garsiosios Vilniaus „Siemens“ arenos. Beje, tikiuosi, kad profesinis smalsumas daugiau niekada manęs nebeatves į šį „kultūros tvartą“. Nedėkinga menams, nejauki, nyki arena – sunku įsivaizduoti, kas tokį angarą gali pripildyti kūrybinio karščio,– nebent tik kokios meistriškai sužaistos sporto rungtynės...


Smarkioji komentatorė „dratelės“ slapyvardžiu „kultinės roko operos“ „Meilė ir mirtis Veronoje“ publiką apibūdino kaip „pižonus ir visus kitus naujuosius lietuvius“ – ką gi, belieka tik galvą nulenkti prieš tokį jaunatvišką maksimalizmą. Aš niekada neišdrįsčiau patikėti, kad tūkstančius žiūrovų talpinanti „Siemens“ arena premjeros vakarą buvo sausakimša tikrų naujųjų lietuvių. Anaiptol, greičiausiai tos mielos šeimyninės poros, guvios paauglių grupelės ir šiaip organizuotai autobusais iš visos Lietuvos suvažiavę žmonės buvo tik eilinės reklamos aukos. Visagalė, estetinių, etinių ir apskritai jokių skrupulų neturinti lietuviška reklamos mašina į „Meilės ir mirties“ „piarinę“ mėsmalę sumetė visus įmanomus ingredientus – amžinybė, nemirtingumas ir tauriausi jausmai čia susimaišė su legenda, titanišku kūrybos darbu, įvairiausio kalibro lietuviškos popscenos žvaigždutėmis ir prėskais prodiuserio palinkėjimais mūsų širdims plakti smarkiau ir karščiau....


Akivaizdu, kad mano ir komentatorės širdys nuo „titaniškų“ roko operos kūrėjų pastangų neužsiliepsnojo, nežinau, ar daug žiūrovų savo didingo reginio sukrėstos sielos giesme prisidėjo prie projekto vadovės pašlovinto „gražiausio lietuviško himno meilei“. Abejoju, nes atėjus į tokį reginį galima susirasti ir geresnių užsiėmimų – pagurkšnoti renginį pristačiusio sidro, pauostyti rožę, kurią gavo kiekvienas pirkęs tą sidrą, paklausyti puikios kompozitoriaus Kęstučio Antanėlio muzikos. O tekstu ir vaizdu pasigrožėti nelabai išėjo, nes, kaip paminėjo dratelė, „technika strigo“ – mikrofonai gedo, ekranai mirguliavo, videoinstaliacija išskysdavo, bet tai irgi šiokia tokia atrakcija.


Per pertrauka susitikę su kolega nostalgiškai padūsavome – ach, 1982-ųjų Jaunimo teatro „Meilė ir mirtis Veronoje“, och, 1996-ųjų Kalnų parke matyta „Meilė ir mirtis“... Ką gi, gal mes ir buvome tie pižonai, matę ir tą, ir kitą, ir dar daug kitų „Meilių ir mirčių ...“, o į šitą atslinkom tik profesinio smalsumo vedini ir gavom per nosį – bebalsis Romeo, gal už savą mega-žvaigždės statusą vienintelis įspraustas į labai madingus džinsus, strapaliojo scenoje aplink egzotiškai lietuvių kalba grebluojančią truputi mažesnio kalibro žvaigždutę Džiuljetą, o mes turime perskaityti tame kažkokias prasmes?


Kolegė „dratele“ savo pasisakymą pabaigė taip: „masofke buvo nereali ar bent kas nors atkreipet i juos demesi - ar paplojot jiems ar tik veizejot pop zvaigzdes ir lauket na kada gi jos susimaus“.


Norėčiau viešai jai atsakyti – paplojau, tik ne kaip „masofkei“, o kaip tikrom lietuviškos teatro scenos žvaigždėms. Ir netgi išdrįsau į akis pasakyti režisieriui Aidui Giniočiui, kokį puikų kursą jis auginasi – jo dabar ketvirtame LMTA kurse studijuojantys busimieji aktoriukai profesionalumu ir atsidavimu tam, ką daro scenoje, užgožė popžvaigždeles. Gal dar keletas metelių – ir vis tik teks susiliejus su minia kulniuoti į tą „Siemens“ areną, jau pasižiūrėti tikrų Giniočio užaugintų lietuviškos scenos žvaigždžių?

recenzijos
  • Paskutinis liūdesys dar laukia

    Spektaklyje, rodos, liūdesio vengiama. <...> Nes kai tik atrodo, kad esame kviečiami su spektakliu ir jo veikėjais sustoti, kartu atsidusti, įvyksta kas nors komiško arba veiksmas nutraukiamas pertraukos.

  • Ištrūkti iš ten, kur svajonė įmanoma

    Artūro Areimos režisuoto spektaklio „Lūšies valanda“ prasmės skirtos ne įžodinti, bet išjausti, kaip norma virsta žiaurumu, o už smurto slypi vaikiškai tyra kova dėl svajonės utopijos.

  • Virpėti. Iš malonumo

    Stipriausiai „tremolo“ veikia ne faktai ir surinkta medžiaga, bet patys kūnai. Kūrėjos, vis pildydamos kūniškumo kontekstą, pasiekia kulminaciją ir pastato priešais žiūrovus nuogą kūną, jį normalizuodamos.

  • Aktorystė kaip išsigelbėjimas

    Ar meno jėga stipresnė už psichoterapijos, žino tik pati aktorė. Tačiau akivaizdu, kad didelei daliai publikos „Šventoji“ gali tapti apvalančia, stiprybės ar paguodos suteikiančia patirtimi.

  • Dėmesingumo praktika ir permainingas ryšys

    „Vienudu“ – intymus, daugialypis dviejų vyrų ir jų kūnų susidūrimas aikštelėje. Sukauptais, sulėtintais judesiais jie kantriai dekonstruoja, atveria žingsnelių, šokio kompozicijų pirminį pradą.

  • Kai svarbiausia – teatras

    Ši knyga primena, kad dauguma mūsų, kaip ir Paulėkaitė, į teatrą atėjome iš meilės ir sudievinimo, siekdami, kad jis būtų „ne šiaip poilsio vieta, o tai, ko žmogui būtinai reikia, kad jisai išgyventų“.

  • Paprasta recenzija

    Mildos Mičiulytės „Guliveris nori užaugti“ Vilniaus teatre „Lėlė“ – tai toks paprastumas, kuriuo gera mėgautis. Vientisas ir saugus paprastumas, kuriame gimsta pasitikėjimas meno kūriniu.

  • Tarsi būtume kartu mirę

    Visi „Requiem“ veikėjai pristatomi kaip nesąmoningo troškimo, verčiančio susilaukti vaikų, įkaitai, išpažįstantys visuotinai priimtiną tiesą, skelbiančią, kad vaikai yra nekvestionuojamas gėris.