Pirmoji moteris Lietuvoje apdovanota „Auksiniu scenos kryžiumi“ už režisūrą, šiuo metu bendradarbiaujanti su istoriniu „Berliner Ensemble“ teatru Berlyne - Yana Ross pristatė premjerą Lietuvos nacionaliniame dramos teatre (LNDT).
Panašių antraščių galima buvo tikėtis pagal amerikiečių rašytojo Davido Fosterio Wallaceʼo tekstus kurtos premjeros „Apmąstant omarą“ pranešimuose spaudai. Deja, visas teatro komunikacijos dėmesys buvo atiduotas, na, dėmesio siekimui, o ne turinio kokybės akcentams. Tokiu būdu gana ramiai ir tyliai buvo priartėta prie rugsėjo 21-23 d. premjerinių vakarų.
Tiesa, Y. Ross visuomet pirmenybę duoda savo darbams, leisdama kalbėti kūriniui, o diskusijoms užvirti apie jame pamatytą turinį. Įdomu kaip šį kartą elgsis publika, aštriai reagavusi į lygiai prieš dešimtmetį (2013 rugsėjo 20, 21 d.) jos pristatytą „Mūsų klasę“. Tuomet kėlusi nepatogius kolektyvinės istorinės atsakomybės klausimus Antrojo pasaulinio karo kontekste, pastaruoju metu Y. Ross panirusi į šiuolaikinės visuomenės nutylimus skaudulius ir katastrofų fone pakibusio žmogaus likimą.
2007 m. LNDT Y. Ross pristatė ir savo pirmąjį darbą Lietuvoje „Bembilendas“ (kartu su OKT), o vos prieš du metus ji buvo pasirinkusi D. F. Wallaceʼo kūrybą spektakliui Ciuriche „Trumpi interviu su vyrais - 22 vienatvės tipai“. Jei 2021 m. premjera šokiravo gyvu pornografijos aktorių aktu scenoje, vedančiu į ironišką kaubojiško maskulinizmo temos nagrinėjimą, šį kartą žmogaus esmės tyrinėjimai prasideda nuotaikingoje omarų festivalio puotoje.
D. F. Wallaceʼas savo esė, lyg traiškydamas geldeles, su pasitenkinimu demaskuoja amerikiečių „gurmanišką“ puotą, parodydamas jos tikrąjį veidą - komercinę, net gėdingai geidulingą vartojimo šventę. Jai sukurti, gyvi verdami šimtai tūkstančių omarų, kadaise pačių amerikiečių laikyti ypatingo prastumo maistu, plūsdavusiu į jų pakrantes. „White trash“ fiesta būtų galima pavadinti tai, kaip rašytojas mato renginį ir tai, kas užgimsta Mažojoje LNDT scenoje (dailininkas - Zane Pihlstrom, taip pat prisidėjęs prie „Bembilendo“ ir „Mūsų klasės“).
Lyg iš Gedimino prospekto „Tautų mugės“ į sceną šokio žingsneliu įeina aktoriai Elzė Gudavičiūtė, Martynas Nedzinskas, Salvijus Trepulis ir Jūratė Vilūnaitė. Pusiau tautine, pusiau komerciniam restoranų tinklui (ar, žinoma, festivaliui) būdinga apranga vilkintys atlikėjai kalba jų išvaizdą kontrastuojančiais analitiniais tekstais. Toks keistas neatitikimas, o gal tiesiog mūsų nuosprendis pagal išvaizdą, lydės visą spektaklį. Taip, kaip per apsivalgymo šventę D. F. Wallaceʼas nagrinėja žmogaus prigimtį, taip per Y. Ross asociacijų lauką, reaguojantį į rašytojo kūrinį, keliauja žiūrovas.
Galbūt dėl to spektaklis įsibėgėja, labai iš lėto, lyg vis pats save nukirsdamas. Atrodo, šį kartą pasigendama dramaturgo, su kuriuo įprastai dirba režisierė, akies. Nuo pat pirmų scenų čia sugula daugybė šiandienos temų: lytis ir jos performatyvumas (kuriam „grožio“ konkurso delegatui paplosite jūs?), klimato kaita ir E. Gudavičiūtės - Gretos Thunberg kritika vyresniesiems, klausimas, apie omarus ir jų virimą: ar mes galime nuspręsti už kitą gyvybę, skauda jai ar ne?
Štai čia ir ateiname prie svarbiausio klausimo, kas Y. Ross ir kas mums yra tas omaras? Iš esmės Y. Ross, pačią D. F. Wallaceʼo esė interpretuodama kitais jo tekstais iš jau minėtų „Trumpų interviu su vyrais“, rado savo atsakymą o dabar to klausia mūsų. Jos pirmasis omaras - raudona ir blizgančia žvynelių suknele pasipuošusi J. Vilūnaitė, iš septyniolikmetės grožio karalienės pereinanti žlugdantį virsmą į motinystę, kuriai jos niekas neparuošė.
Paruošti - labai svarbus žodis tiek rašytojui, tiek ir spektakliui. Paradoksas tas, jog receptuose sakoma: „kaip paruošti omarą“, kai iš esmės šis gaminimas yra ir žudymo aktas, juk gyvūnas į verdantį vandenį dedamas dar gyvas, skirtingai, nei dauguma gaminamos mėsos ar žuvies. „Patelės ikrai turėtų tapti oranžiškai raudoni ir tvirti“, - randu parašyta viename recepte. Būtent tokius, plastmasinius, raudonus vaikus - lėles iš puodo ištraukia J. Vilūnaitė. Lyg tarp kitko.
Tuomet omarais tampame ir mes. Aš net neklausiu, gražūs jie jums ar ne, ar norėtumėte su jais tapatintis, nes čia svarbi nebe estetika, o tai, ar galime save įsivaizduoti tame verdančiame vandenyje. Ne, paklauskime kitaip: ar galime pripažinti, kad jau jame esame ir kad visi mūsų fiziniai ir nervų „perkaitimai“ yra ir mūsų būsena, ir jos priežastis. Verdami omarai stengiasi pabėgti iš vandens, tačiau dar prieš tai, vos pagauti ir ištraukti į sausumą, jie nori bėgti iš krepšių, tačiau vietoje to, kad kitam padėtų pasiekti kraštą, jie vienas kitą traukia žemyn. Kažką primena, ar ne?
Todėl viena įtaigiausių - E. Gudavičiūtės fizinė scena didžiuliame vandens bake, į kurį ji surakintomis rankomis įlipa pati ir atlieka „magišką“ pabėgimo triuką. Tačiau jo metu, dešimčiai sekundžių mes girdime už gyvybę verdančiame puode kovojantį omarą. Paprasta, bet paveiku. Kaip ir nuostabus J. Vilūnaitės ir M. Nedzinsko duetas, kur jau neįgaliojo vežimėlyje sėdinčią mamą prausiantis sūnus, leidžia nuo jos rankų, lyg nuo negyvo jūros gyvūno, nuvarvėti vandeniui.
Kiekvieną spektaklio rodymą aktorių lauks ta pati sudėtinga, mūsų teatrui ne tokia būdinga užduotis, su žiūrovu komunikuoti ne draminiu tekstu. Lengviausiai su tuo susitvarko M. Nedzinskas, tikiu, jog tai lemia ne tik jo talentas, bet ir įdirbis monologais paremtuose spektakliuose. Reikia pažymėti ir tai, kaip taikliai Y. Ross išnaudoja ne komišką, ne herojišką, o labai tamsią, tyloje užgimstančią šio aktoriaus emocinę spalvą. Ir daugiausiai to matyti scenose su tekstais apie tėvus. Motiną rūpestinga neapykanta apsemiantis prausimas ir netikėta laidotuvių kalba, lyg nepriimtinas „šokis ant kapo“, - vaikystės patirtys vedančios į savižudybę.
Ar Y. Ross kaltina mus nesirūpinant savo vaikais? Ir taip, ir ne. Skaudžiai taikliai iš vandens „neptūniškomis“ šakėmis ištraukiamos vaikiškos lietaus kelnės nėra vien įvaizdis, jos taikliai primena ir neseniai Neryje nuskendusias mergaites. Todėl spektaklyje tokia svarbi tampa puiki J. Vilūnaitė ir jos motinos linija. Motinos, kuri iš vienos pusės nuo vaikystės buvo suvokiama kaip būsima motina, bet iš kitos pusės - niekuomet nebuvo tam ruošiama (nes, o kam tos „iškrypėliškos“ gyvenimo įgūdžių programos?). Vietoje to ji buvo traumuota, lyg įmesta... teisingai - į verdantį vandenį. Ir kai jai sakant neva šokiruosiantį, bet iš tiesų visiškai normalų monologą apie motinystės neadekvatumus, fone S. Trepulis lygina vaikiškus rūbelius, aplanko palaimingas suvokimas. Kas yra nenormaliau? Savo (ne)meilę vaikui bandanti suvokti motina, ar vyras prie lyginimo lentos? Atsakymas - jūsų.
Faktu išlieka tai, kad mes vienu metu esame ir tėvai ir vaikai, nes jei kažkas traumavo mus, yra didelė galimybė, net nesąmoningai, perleisti savo baimes ir traumas mūsų pačių atžaloms. Tą, lyg iš „Amerikos psichopato“ filmo nužengęs herojus, dar kartą užtvirtina S. Trepulio monologas. Gera scenoje vėl matyti šį, didžiulio vidinio potencialo, aktorių. Atrodo, lyg būtent per jo įvaizdį Y. Ross tęsia vyrų-kaubojų liniją. Tuo tarpu E. Gudavičiūtė, stipri savo fiziniu buvimu, kol kas silpniausiai randa santykį su mano jau minėtu nedraminio teksto pristatymu publikai.
Jei aktoriai su laiku dar gali „įsivaidinti“, atrasti savo vietą spektaklio tinkle, ar kaip tik iš jo išsipainioti, tuomet garso ir vaizdo dailininkų darbas jau turėtų būti baigtinis. Kalbu apie tai todėl, kad šalia Y. Ross koncepciją atitinkančio scenovaizdžio ir kostiumų, bei Dainiaus Urbonio šviesų, labai nublanksta muzikinis takelis. „punk after kant“ (a. k. a. Gintaras Sodeika) parengia foninį skambesį, kuris dažniau trukdo perteikti, o salės akustikos „dėka“ ir išgirsti turinį. Pasibaigus spektakliui supratau iš jo neišsinešusi kūrino „temos“, kaip tai įvyko, pavyzdžiui, po Zalcburgo festivalyje matyto Y. Ross „Ratelio“, kur jungiamosios scenos metu nuskambėjęs LP hitas „Lost on you“ savyje sutalpino viso kūrinio emociją.
Būtent jungimai ir raktai pasipila tik paskutiniame spektaklio pusvalandyje. Lyg sunkiai įsivažiavus, pabaigoje režisierė į vieną grandinę surenka priežastis ir pasekmes. Iki tol atsargiai mėčiusi užuominas, Y. Ross aktorius susodina prie vakarienės stalo, fone eksponuodama iš vienodų mobilių dėžių sukurtus vaiko kambarį ir Marijos paveikslu papuoštą omarų festivalio plakatais nuklijuotą „taksi“. Keturių asmenų šeima valgo vakarienę, - iki raudonumo „išvirtus“ žaislus. Kalbant be užuolankų, - suvalgo nerūpestingą vaikystę savo pasirinkimais, prisidengdami religija ir išreklamuota masine produkcija. Į kitokią poziciją ji pasodina ir patį D. F. Wallaceʼą, duodama jį įkūnyti J. Vilūnaitei, o M. Nedzinskui užbaigti jųdviejų interviu ir spektaklį, nusprendžiant, kad buvo priartėta prie „pernelyg gilių ir nepatogių“ klausimų.
Kol kas „Apmąstant omarą“ pritrūksta to neprikišančio apibendrinimo iš dramaturgijos ir muzikos sudedamųjų, todėl kiek pliki spektaklio finale lieka į mus reikliai žvelgiantys aktoriai. Daug minčių, gimstančių po spektaklio, nepalieka ir kitą dieną. Skirtingai, nei omarų festivalis, „Apmąstant omarą“ nėra komercinė produkcija, tačiau dėl to ji ir vertinga. Net turint pastabų kūrybinei komandai ir tikintis, jog su kiekvienu rodymu tobulės aktoriai, negalima paneigti kokybiškos minties vertybės. Y. Ross žvelgia tolyn, savuoju teatru ne konstatuodama šiandienos būvį, bet kaip tik nuo jo atsispirdama ir klausdama, ką toliau rinksimės mes.
