Ar egzistuoja teatro aktoriui nepalankesni personažai kaip Dievas ir Velnias? Būtybės, kurių veiksmus lemia ne psichologinis pagrįstumas, o duotybė; kurių funkcijos, anot žmonijos, nesikeičia tūkstantmečiais? Nepatiriantys vidinių konfliktų ir nesukuriantys asmeninių santykių toje aplinkoje, į kurią patenka? Žvelgiant į Velnią (Liuciferį) kaip į puolusį angelą, konfliktą būtų galima užčiuopti. Tačiau literatūra (įskaitant Bibliją) Velnio - kaip ir Dievo - personažą dažniau pristato kaip įkūnytą idėją (ne gyvą žmogų!) arba su juo kalbančio personažo tąsą.
Bairono misterijoje „Kainas“ Liuciferis, panašu, atlieka pastarąją funkciją - jis reikšmingas tiek, kiek atliepia sutrikusio, abejojančio Kaino poreikius. Nepamenu, kokiame filme teko išgirsti idėją, kad Velnias iš pradžių pasako teisybę, o paskui sužlugdo žmogų. Bairono Liuciferis primena būtent tokį - iš pradžių Kainas išgirsta, ką nori girdėti, ir kas, žvelgiant iš šios dienos perspektyvos, yra objektyvi tiesa: nebūtina keliaklupsčiauti prieš Dievą, kad gyventum dorą, juo labiau malonų gyvenimą. Nuomonės pripažinimas nuramina, tad labai lengva patikėti tai padariusio galia ir sekti paskui. Mene tokią situaciją apibūdina dviejų fiziškai matomų žmonių santykis. Gyvenime, vadinamasis „gundytojas“, paprastai neturi atskiro kūno, jis tūno žmogaus viduje ir priklauso nuo pastarojo valios - taip įgyja didesnę ar mažesnę valdžią. Todėl manau, kad gana tikslu Dievą ir Velnią traktuoti kaip žmogaus asmenybės dalį ar tąsą. Nė vienas nesame jų sutikę gyvai, tad šiuos įvaizdžius sukuriame patys - iš asmeninių minčių, charakterių, sąžinės.
Kvestionuoti Velnio personažo prigimtį ir funkciją paskatino Nacionaliniame Kauno dramos teatre metų pradžioje pristatytas jaunos režisierės Uršulės Bartoševičiūtės spektaklis „Iš kūno ir kraujo“, kuriam dramaturgiją, remdamasis Bairono misterija „Kainas“ ir Biblija, kūrė Matas Vildžius. Istorija puikiai žinoma daug kam, tad trumpas jos priminimas nepakenks intrigai. Iš Rojaus išvaryti Adomas ir Ieva susilaukia dviejų sūnų - Kaino ir Abelio. Pirmieji žmonės savo vaikus augina tikinčius, bijančius Dievo ir prieš jį keliaklupsčiaujančius, moko atsakyti už tėvų padarytas nuodėmes. Jaunesnysis Abelis klusniai nusilenkia ir visą savo laiką bei dėmesį skiria aukoms, kurias Dievas priima mielaširdingai. Kainas kartu su žmona Ada laukia vaiko gimimo, vadinasi, jis jau patyręs įvairiapusiškesnį gyvenimą nei vien maldos ir aukos, nejaučia besąlygiškos meilės Dievui ir, nepaisant Kaino kaip pirmagimio teisių, Dievas jo aukų nepriima. Pradėjęs abejoti jam primestomis rolėmis ir tikėjimu, Kainas - kaip ir jo tėvai - nuseka paskui Velnią pažinimo keliu ir supratęs savo gyvenimo niekingumą nužudo brolį, ironiškai ir žiauriai atliepdamas pastarojo žodžius, kad „Dievui reikia aukoti jauniausią ir gražiausią bandos ėriuką“.
Nepaisant to, kad Andriaus Alešiūno vaidinamas Kainas scenoje praleidžia didžiąją dalį laiko, Bartoševičiūtės spektaklis nėra vieno žmogaus tragedija. Asmenybės kančią ir dvejones nustumia šalin gausybė prabėgomis užkabinamų socialiai aktualių temų ir sąmoningai formalistiški sprendimai, kontrastuojantys bandymui išplėtoti Kaino psichologiškumą. Pastarasis sprendimas logiškas - vienintelis Kainas atvirai abejoja aiškiai nustatyta ir apibrėžta gyvenimo struktūra, kurią, regis, ir simbolizuoja robotiškas, bejausmis šeimos kalbėjimas, formalios pauzės, smerkiantys žvilgsniai (daugiausia - prabilus moteriai), aiškus vakaro su šeima veiklų planas (kalbos, šokio pasirodymas, išgėrimas, vėl šokio pasirodymas) ir visos kitos choreografiškai tiksliai sudėliotos mizanscenos.
Kaip minėta, tokioje formoje prabėgomis apčiuopiamos nuorodos į šiandien svarbias temas, vienijamas visuomenės hipokritiškumo: neapykanta ar ją toleruojantis abejingumas kit(oki)am dangstomi teiginiais, kad problemos teisiškai išspręstos jau seniai. „Iš kūno ir kraujo“ tai sufleruoja pasyvi agresija ir savininkiškumo jausmas, nukreiptas į moterį, Liuciferio lūpomis įvardytas „homoseksualumas kaip norma“ , taip pat pamoka (tokios turbūt lengvai prieinamos internete), kaip nužudyti žmogų mažiausiomis laiko ir pastangų sąnaudomis. Religija spektaklyje nekvestionuojama, tačiau kritikuojami tikintieji, garbinantys Dievą maldose ir ritualuose, bet nejaučiantys poreikio tai daryti santykiuose su artimaisiais.
Šioms temoms plėtoti reikalingi visi Kaino šeimos personažai. Nėščia žmona Ada (Jurgita Maskoliūnaitė), likusi vienintele moterimi šeimoje (kur dingo Ieva, taip ir neaišku, tačiau tekste yra nuorodų, kad ji, negalėdama ištverti jai tekusio vaidmens Žemėje, puolė belstis į Rojaus vartus, prašydama priimti atgal), kurios privalumai, - vyrų akimis, - tik grožis ir nėštumas. Iščiustytas jaunesnysis brolis Abelis (Andrius Gaučas), mylimas viso pasaulio, tačiau vis tiek pavydintis Kainui pirmagimio teisių ir žmonos. Tėvas Adomas (Henrikas Savickis), jau nukentėjęs nuo Dievo, tad vengiąs bet kokios nepaklusnumo formos ir neturįs nieko sãvo arba tiesiog niekaip neatsiskleidžiantis žmogus.
Visai kitokia spektaklyje Liuciferio (Deividas Breivė) funkcija. Grįžtant prie interpretacijos, kad Velnias nėra savarankiškas asmuo, nesunku suprasti, jog nepriklausydamas sociumui jis negali atskleisti jokio santykių konstrukto. Liuciferio savasties yra tiek, kiek jis paveikia Kainą, ir kiek pastarasis leidžia jam atsiverti, priešindamasis arba prašydamas vesti toliau. Tokiame kontekste norisi kvestionuoti Breivės personažo kūrimo būdą. Aktoriaus kūno ir balso technika gali pasirodyti virtuoziška - nuostabą kelia ne personažo linijos plėtojimas, bet neįprasta raiška: būtent greita judėjimo, veido išraiškų, balso ir kalbėjimo manierų kaita. Įdomu pastebėti, kad šis virtuoziškumas skleidžiasi tik tada, kai Breivė veikia vienas ir visas dėmesys koncentruojamas į jo personažą. Kaskart scenoje prie jo prisijungus dramaturgiškai ne mažiau svarbiam partneriui, Breivės energija krinta, užkirsdama kelią energijų mainams. Trumpai tariant, su publika Breivė kontaktuoja žymiai intensyviau ir patogiau nei su scenos partneriais.
Spektaklyje „Iš kūno ir kraujo“ tai atrodo labai netikslu. Susidaro įspūdis, kad pats Kainas bando kažką ištraukti iš Liuciferio, nors žmogiškąją prigimtį atskleidžiantis kūrinys reikalauja atvirkštinės situacijos: Liuciferis tempia Kainą į savo pasaulį, o Kainas nuolat dvejoja, tai leisdamasis paskui, tai vėl sugrįždamas prie to, kas jam nuo vaikystės buvo kalama į galvą. Ne visai logiška atrodo ir tai, kad Liuciferį kuriančio aktoriaus vaidyba formalumu artimesnė atliekantiesiems Pirmosios Šeimos narių vaidmenis, o ne stipriau psichologizuotam Kainui, kurio išskirtinius poreikius Velnias ir turėtų atliepti. Tad bene didžiausia spektaklio problema atrodo aktorių santykis ir tai, kad aiškiai neapibrėžtas to santykio patrauklumas. Kad ir kaip malonu būtų žiūrėti į Kaino ir Liuciferio glamones, to neužtenka paaiškinti, kas masina Kainą brautis vis giliau į Liuciferio pasaulį net ir tada, kai pastarasis ima vien skaudinti.
„Iš kūno ir kraujo“ galima išgirsti daug svarbių aktualijų, tiksliai apibūdinančių šių dienų visuomenę, - jos gali paskatinti žiūrovą mąstyti apie tai, kuo ir kaip šiandien gyvename. Vis dėlto spektaklis nesukuria vientiso meno kūrinio pasaulio. Gali būti, kad kūrėjai kol kas neapsisprendė, kas jiems svarbiausia, ir maksimalistiškas noras pakalbėti apie viską užgožė prasmes, galinčias atsirasti iš gyvo ir aiškaus santykio. Norėtųsi stipriai supeikti šią kad ir paviršutiniškai, bet daug estetiką, tačiau tikėtina, kad tokia yra jaunos režisierės kelio pradžia - kol atrandi sau artimą stilistiką ir temas, prieš tai gali tekti išbandyti viską.
