„Don Karlas“ - Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro istorijoje ypatinga opera. 1981 m. režisierės Nijolės Krotkutės režisuotas spektaklis - garsiojo teatro dailininko Liudo Truikio gulbės giesmė - dar gyvas kelių kartų atminty. Na, ir Vaclovo Daunoro įkūnytas karaliaus Pilypo II vaidmuo. Regis, Pilypo monologas žiūrovų atminty susiliejo su V. Daunoro tembru, o pačiam dainininkui tapo karjeros viršūne, „vizitine kortele“. O kur dar magiška Jono Aleksos batuta, Gražinos Apanavičiūtės Elizabetė, Nijolės Ambrazaitytės Eboli, Broniaus Tamašausko Don Karlas, Eugenijaus Vasilevskio Rodrigas! Vėliau neprilygstamus L. Truikio scenovaizdžius užliejo Vladimiro Prudnikovo, Irenos Milkevičiūtės, Vytauto Juozapaičio, Inesos Linaburgytės ir kitų balsai. Naujojo šimtmečio pradžioje spektaklis tarsi nunyko, tačiau susizgribta, kad vizualiąją jo dalį reikia saugoti kaip nacionalinės scenografijos paminklą.
Retsykiais „Don Karlas“ ypatingomis progomis vėl sužibėdavo scenoje ir tai tapdavo išskirtiniu įvykiu. 2000 m. viename spektaklyje šio pastatymo senbuviai susitiko su Vakarų scenose jau įsitvirtinusiais naujos kartos flagmanais Violeta Urmana - Eboli ir Sergejumi Larinu - Don Karlu. 2003 m. vėl parodytas spektaklis su į svečius atvykusiu buvusiu teatro solistu Gehamu Grigorianu - Don Karlu bei Niujorko „Metropolitan Opera“ žvaigžde Simonu Estesu - Pilypu II. Kiekvienas „Don Karlo“ spektaklis nuo pat premjeros buvo išskirtinis, laukiamas publikos.
Susiruošiau parašyti keletą žodžių apie praėjusį savaitgalį rodytą naujojo 2016 m. pastatymo atgaivinimą su keletu debiutų, bet vis tiek klaidžioju po aną, jau istorinį spektaklį. Matyt, daugelis jį menančių žiūrovų jaučiasi panašiai. Kad ir kur, kad ir kokį „Don Karlą“ žiūrėtų, visada lygins su L. Truikio estetika ir ilgėsis V. Daunoro balso. Bent man neteko matyti kito ryškaus „Don Karlo“ - visi nublankdavo prieš seną gerą mūsiškį. Tad kaip čia neprisiminsi 2016 m. režisieriaus Günterio Krämerio premjeros įspūdžio! Austrų režisierius LNOBT publikai jau buvo pažįstamas kaip 2004 m. konceptualiosios „Žydės“ statytojas, o štai lietuvių prisirišimas prie „Don Karlo“ jam nebuvo žinomas, jis nė nemanė, kad turi tokį varžovą publikos atminty, tad pateikė konceptualią operos traktuotę, visiškai atmetančią libreto istoriškumą, ir belaikėje erdvėje išplėtojo kovos dėl valdžios, sąžinės, keršto, bausmės, aukojimosi ir laisvės idėjas.
Iš istorinio operos konteksto režisierius paliko tik jam svarbiausią inkvizicijos naratyvą, sumaniai sukomponuodamas jį su Lietuvai traumine Holokausto patirtimi ir dabartine aktualija - karu Ukrainoje. Anuomet Krymo aneksija ir po jos ėjęs Rusijos įsiveržimas į Donbasą buvo nauja patirtis, prie kurios bėgant laikui įpratome, o šiandien Ukrainos vėliava, kurią karalius Pilypas II šiurkščiai išplėšia iš markizo Pozos rankų ir piktai sviedžia žemėn, atima žadą. Kad ir kokie skirtingi 1981 ir 2016 metų „Don Karlo“ pastatymai, abu vienija stiprus emocinis ir psichologinis poveikis. Regis, šiai operai Vilniuje sekasi kaip niekur kitur: ji ir vėl pateko į talentingų statytojų rankas.
Susiradau savo prieš septynerius metus rašytą recenziją, ir beveik su viskuo, kas joje sakoma, sutinku. Aiškiai suklydau dėl vieno - spėjau, kad publika naujojo spektaklio nepamėgs, nes jame neliko meilės, karaliaus kančios, jausmų dramos, mat režisieriui rūpėjo analizuoti jo valdingąją, žiaurią, nusikalstamą pusę, o ne meilės trikampį su žmona ir sūnumi (kokia netikėtai tiesioginė aliuzija į diktatoriaus Putino žiniasklaidos aptariamą „dramą“ dėl jo favoritės Kabajevos ir jos meilužio). Išties, nemažai žmonių anuomet visiškai atmetė spektaklį, nepasidavė režisieriaus vizijai. Tačiau gegužės 13 d. pamačiusi pilnutėlę LNOBT salę galėčiau teigti, kad kovą dėl žiūrovų įsitraukimo režisierius laimėjo.
Pilypo II vaidmenį pirmąsyk atliko Tadas Girininkas. Pagaliau Lietuvoje vėl turime Karalių! Dainininkas ne tik raiškiai išpildė vokalinę partiją, perteikė vaidmens draminę logiką, bet ir grąžino karaliui jausmus, kančią, o mums - empatiją. Anksčiau šiame pastatyme Pilypo II monologas nuskambėdavo lyg tarp kitko: jo laukiame, tikimės tam tikro katarsio, o gauname bejausmį intermezzo, kurį ankstesni kviestiniai dainininkai režisieriaus sumanymu perteikdavo be jėgos, be kančios ir netgi be kulminacijos. Tarsi karalius eidamas monotoniškai niūniuotų sau po nosimi. Spėčiau, kad G. Krämeris gal net svarstė išvis atsisakyti šio monologo, kaip atsisakė šokių scenos, kuri jam turbūt pasirodė per daug atitraukianti dėmesį nuo esminės fabulos. T. Girininkas suteikė galimybę mums vėl patirti šio monologo grožį, emocinį gylį, dramatizmą bei pasigėrėti stipriu, obertonų turtingu jo balsu ir puikia vokaline technika. Nepasakyčiau, kad dainininkas sugriovė režisieriaus traktuotę - matyti nestiprų, sistemai paklūstantį karalių. Emocingas, raiškus jo monologas tik padidino skirtį tarp valdovo ir nelaimingo senstančio vyro. Taigi, turime trečią didingą karaliaus vaidmens atlikėją po V. Daunoro ir T. Girininko mokytojo V. Prudnikovo.
Akivaizdu, kad prie šio monologo, o ir kitų labiau įkaitrintų spektaklio epizodų, svariai prisidėjo dirigentas Sesto Quatrini, turintis savo viziją apie šią partitūrą.
Maloniai nuteikė dar vienas debiutas - Stepono Zonio sukurtas markizo Pozos vaidmuo. Gražus, takus balsas, tvirtai, jausmingai skambančios arijos bei nuostabus duetas su Don Karlu - iš Urugvajaus kilusiu amerikiečių dainininku Gastonu Rivero, pateisinusio skambaus, galingo, didelio balso tenoro, betgi galinčio pažerti ir visą spektrą lyrinių atspalvių, lūkesčius.
Įtraukiantis ir moterų duetas - mums jau ne kartą girdėta Viktorijos Miškūnaitės Elizabetė ir italų mecosoprano Teresos Romano Eboli. Abi stiprios, ryškios artistės, o jų mizanscenos - įtraukiančios. Aitri Eboli arija „O don fatale“ rėžė lyg peilio ašmenimis. V. Miškūnaitės buvimas scenoje šiame spektaklyje prikausto dėmesį jai net neprabilus. Įtaigiai atliktoje finalinėje arijoje radosi naujų dainininkės vokalo atspalvių.
Stiprus spektaklis, aukštas atlikimo lygis! Vėl kaip senais laikais norėsime eiti į kiekvieną „Don Karlą“!
