 |
| Aktoriai Lijana Muštašvili, Almira Grybaiskaitė ir Deivis Sarapinas spektaklyje „Merė Popins” |
Jei iš spektaklio vaikams tikitės originalumo − į „Merę Popins“ geriau neikite. Tokia „antireklama“ galima būtų pradėti kalbą apie šio spektaklio premjerą Vilniaus teatre „Lėlė“ balandžio 26−27 dienomis. Tačiau jei manote, kad vaikai geba suprasti tik tradicinius pastatymus, „Merė Popins“ yra būtent jums.
Pamelos Trevers 8 apysakų ciklas apie paslaptingą auklę, jungiančią realiąją ir stebuklinę plotmes, pradėtas leisti nuo 1926 m. ir tuo metu buvo ypač originalus. Neatsisakant didaktikos (auklė liko griežta, besilaikanti namų taisyklių), imtasi nonsenso poetikos (kasdienybė sukeistinama be jokių logiškų paaiškinimų). Šios knygos tapo pasaulio vaikų literatūros klasika, buvo ne kartą ekranizuotos, taigi galima sakyti, kad su Mere Popins užaugo ne viena vaikų karta, ir kiekvienas mūsų puikiai įsivaizduoja, kokia ji turi būti. Tad Robertui Kundrotui, parašiusiam pjesę pagal P. Trevers kūrinius, teko keletas nelengvų uždavinių: nenutolti nuo visiems pažįstamo Merės Popins paveikslo ir kartu su režisieriumi Artūru Žukausku pažvelgti į knygų medžiagą kitaip, parodyti žiūrovui reginį, atitinkantį XXI a. teatrui keliamus reikalavimus.
 |
| Aktorius Irmantas Jankaitis spektaklyje „Merė Poins” |
Su pirmąja užduotimi susidorota puikiai: užčiuopta P. Trevers kūrinių struktūra (auklės pasirodymas, kasdienis bendravimas su vaikais, pratęstas iki kulminacijos − gimtadienio baliaus), atrinktos esminės detalės (Merės Popins skėtis su papūgos galva, paslaptingas lagaminas su jos daiktais, stebuklingas kompasas, trumpam perkeliantis personažus į visas keturias pasaulio šalis, karuselė...) − ir visa tai idealiai sutalpinta į klasikinį, dar Aristotelio girtąjį modelį: geros pjesės veiksmo laikas turi trukti vieną dieną. Šiame spektaklyje taip ir yra. Merė Popins ateina vienai dienai. Spektaklio trukmė − viena valanda. Per šią valandą parodomi pagrindiniai siužetiniai elementai, iš kurių skaičiusieji atpažįsta P. Trevers kūrinius. Žiūrovas nuolat viliojamas būsima kulminacija: visiems sutiktiems personažams sakoma: „Iki pasimatymo 10 valandą vakaro.“ Apskritai spektaklio struktūra − be jokių nukrypimų, pagrindinių veikėjų Džeinės (akt. Lijana Muštašvili) ir Maiklo (akt. Deivis Sarapinas) elgesys įspraustas į aiškias didaktines schemas: iš pradžių mergaitė, paskui berniukas dėl netinkamo elgesio, neklausymo pakliūva į bėdą, Merė Popins (akt. Almira Grybauskaitė) juos išvaduoja, ir jie, atsiprašę ir pasitaisę, tampa verti dalyvauti kulminaciniame baliuje. Tokia didaktika pasiteisintų, jei spektaklis būtų skirtas 4−5 metų amžiaus auditorijai, ar net dvimečiams-trimečiams, kuriems visiškai priimtinas paprastutis teletabiškai pasikartojantis bendravimas su sutiktais personažais, apsiribojantis frazėmis „laba diena“ ir „iki pasimatymo“. O spektaklį žiūrėję vyresnieji šiose vietose šiek tiek nuobodžiavo. Tačiau vietomis nuobodu buvo ir mažiausiesiems, nes jie dar nepajėgia aprėpti spektaklio visumos, kurioje būta intencijų plastiškai parodyti realybės ir žaidimo ar sapno sampyną. Ši sampyna realizuojama keliais lygmenimis. Simboliniame lygmenyje opozicijos principu kuriami dviejų auklių paveikslai: misterio Benkso motina (akt. Olga Pocevičiūtė), pasiryžusi pagaliau išauklėti neklusnius vaikus, simbolizuoja suvaržymus, kaip ir jos atsivežtasis narvelis su papūga Karuzu, o Merė Popins, išleidžianti Karuzą (akt. Irmantas Jankaitis) laisvėn, − fantazijos išlaisvinimą.
 |
| Aktorė Sigita Mikalauskaitė spektaklyje „Merė Popins”. Vilniaus teatro „Lėlė” nuotraukos |
Išraiškos lygmenyje realybės ir fantazijos ryšys parodomas dvigubos vaidybos sprendimu: tuos pačius personažus įkūnija ir žmonės, ir lėlės. Lėlės pasirodo kaip galimo fantazijų pasaulio reprezentacija: vaikų svajonės pirmiausia įkūnijamos per žaidimą. Režisierius A. Žukauskas teigia: „Įdomiausia pažinti pasaulį žaidžiant. Vizija, kurią sukuria kiekvienas vaikas, matydamas žaislą, tampa realybe.“ Jam antrina ir spektaklio dailininkė Neringa Keršulytė: „Kiekvienas sutiktas žmogus, kiekvienas mylimas žaislas, paprasčiausias buities rakandas, stebuklingos fantazijos paliesti, pasakoja netikėčiausias istorijas, kuria ypatingą svajonių pasaulį ir padeda atrasti savas gyvenimo tiesas.“ Netikėtų istorijų šiame spektaklyje, tiesa, nebuvo. O tradicija personifikuoti žaislus atėjo dar nuo didžiojo romantiko H. Ch. Anderseno laikų. Viena scena ir priminė jo „Piemenaitę ir Kaminkrėtį“ − Džeinė, kaip ta vargšė porcelianinė Piemenaitė, kuriam laikui buvo įkalinta židinyje, kol sulaukė Merės Popins pagalbos. Į šią sceną puikiai įsiliejo šešėlių teatro elementai. Šešėlių teatro elementų buvo ir spektaklio pabaigoje − žiūrėdami į auklių šešėlius, Džeinė ir Maiklas turėjo išsirinkti savąją... Taip sužaista ir mažųjų žiūrovų pastabumu.
Gaila, pačių lėlių vaidybos spektaklyje mažai − vos keli epizodai, ir sėdintiesiems galinėse eilėse vargu bau labai įžiūrimi. Aktoriai žmonės − kur kas išraiškingesni. L. Muštašvili ir D. Sarapino duetas smagiai vaizdavo vyresnėlės sesers Džeinės ir jaunesniojo Maiklo bendrus žaidimus ir vaikiškus apsistumdymus. Džeinės ir Maiklo buvo pilna visur, ir tai šiek tiek užgožė jų auklę Merę Popins. Jos charakteris blankokas, replikos standartinės, tad susidarė įspūdis, kad ji − ne tiek pagrindinis personažas, kiek veikėjas-pagalbininkas, padedantis vaikams įgyvendinti savo fantazijas ir prie progos juos šiek tiek paauklėjantis. Kiti veikėjai žavėjo gal labiau kostiumais, tačiau dainelės, turėjusios juos reprezentuoti, pasirodė lyg nuo vieno kurpaliaus nuimtos: panaši melodija, neįsidėmėtini žodžiai... Tačiau į taktą ploti galima, taigi žiūrovai tai ir darė.
Šiaip ar taip, mėgstantieji pastatymus, kuriuose vizualumo estetika ir nekomplikuotas siužetas leidžia žiūrovams pasinerti į jau duotą fantazijų pasaulį, užuot pasitelkus vaizduotę ir patiems prisidėjus prie scenoje vykstančio stebuklo kūrybos, iš „Merės Popins“ išeina puikiai nusiteikę. Gera žiūrovų nuotaika po spektaklio − turbūt pagrindinė žaidimo taisyklė, kurios paisyti jo kūrėjams privalu. Tad šiek tiek perfrazavus režisieriaus A. Žukausko mintį, čia yra „taip, kaip ir gyvenime“ − sugalvoji, nori... kuri. O paskui − turi, kas išeina.
