Vilniuje, J. Basanavičiaus gatvėje, šimtmetį stojiškai, jau be gluosnio svyruoklio gyvuojančiame (negaunančiame pinigų remontui) kultūros pastate, nūnai LRDT, apsireiškė pirmoji pokarantininė premjera - spektaklis „Valia“ - pagal Vasilijaus Šukšino (1929-1974) kūrybą. Taip, remonto reikia, tačiau netgi dabar atėjusi ir teatrą retrospektyviai apžvelgusi, įkvėpusi, atsėdėjusi pajutau savotišką, kiek iškrypėlišką malonumą. Prasivėrė plyšelis į LTSR epochą, į jos muziejų... Tuo labiau kad čia girdi V. Šukšiną ir rusiškai balsingai bylojančius aktorius. Susipažįsti su atsikviestu iš Rusijos ir sezoną mūsų sostinėje pradedančiu meno vadovu Vladimiru Gurfinkeliu (g. 1962).
Pripažinkim, tai giliai įsišaknijęs ir vis dar plačiau neaptariamas LR kultūros reiškinys. Ką apie tai galvoja mūsų politinės dorovės sergėtojai Arvydas Anušauskas ir Laurynas Kasčiūnas? Bet aš, kaip teatralė, siūlyčiau ne neduoti pinigų remontui, tuo labiau ne naikinti, o steigti naujus Vilniaus lenkų ir žydų teatrus. Jie tikrai turėtų ir ką vaidinti, ir ką nuveikti mūsų politizuoto gyvenimo arenoje.
Nepaisant nepatogios kėdės ir siauro eilių tarpo, sėdėti pustuštėje kovidinėje salėje buvo kaip niekad komfortiška - dvi „Valios“ (vis dėlto versčiau „Laisvė“) valandos ne itin prailgo. V. Gurfinkelis - akivaizdus profas (iki mūsiškio perėjo daugybę Rusijos teatrų), stipriai sukalė spektaklio vinutes ir vesterniškai įsuko veiksmą. Aktorių trupė dirba pasigėrėtinai, atsiduodama scenai kūnu ir siela, vykdydama režisieriaus ir pedagogo užmojus. Ypač aktorė Aleksandra Metalnikova ir teatro eksvadovo Jono Vaitkaus (salėje sėdėjusio ir atidžiai žiūrėjusio) mokiniai Telmanas Ragimovas, Maksimas Tuchvatulinas (kuriuos būtų įdomu pamatyti kitų teatrų scenose) turėjo įsisavinti daug medžiagos ir ją iki kaulų smegenų įsisavino. Kitas dalykas, kad naujasis vadovas dar labiau spaudžia tą jau ir anksčiau spaustą rusišką pedalą: pagarsintos, ištisai įaistrintos, dostojevskiškos (nors čia kaimiškasis Šukšinas) sceninės kalbos manierą, kuri įsitvirtinusi LRDT pamažu persiduoda ir lietuvių aktoriams. Baisu, kad riksmai nesuvešėtų visur ir ilgam, tuo labiau kad nebyliojo Eimunto era pasibaigė, o smarkiojo Oskaro prasiplečia.
Režisieriaus teigimu, V. Šukšino apsakymai ir filmai („Калина красная“) yra paplūdę krauju. Taip, tačiau jie dar ir įmirkę baikėmis, rusų tautos etnografijos, psichologijos, rodos, net anatomijos išmanymu ir drauge staigiai užliejančiu sentimentalumu, gailesčiu tai tautai, finaliniu pakylėjimu. O „Valia“ publikai nuolat smūgiuoja vizualiai - mano galva, aitrūs, paryškinti vaizdai rašytojo tekstą ir mintį slopina. To V. Šukšino diegiamo šiurpo ir gailumo, deja, nepajutau.
Rusiška siela padėta ant didelio skritulio scenos vidury - jis apipiltas medžio drožlėmis, kurios bus naudojamos pernelyg dažnai; nuogi, laiką keičiantys medžių kamienai leidžiasi ir kyla; apšvietimo įkaitintą erdvę perpildo kai kurių personažų išplatinti, išdailinti kostiumai (dailininkai Irena Jarutis, Jevgenijus Kozinas). Keista, netgi perdėm išmiklinta aktorių plastika, akrobatika, kuria esi priverstas grožėtis, ima ir atsisuka prieš „Valią“, prieš rašytojo brangintą rupų realizmą. Hiperrealizmas virsta dekoratyvumu, besaikiškumu, neišbalansuota atrakcija su nusekusia, neišdidinta pabaiga. Galbūt tai jauno inscenizacijos autoriaus Iljos Gubino azartas. Galbūt užsitęsusios premjeros (ji buvo gatava rudenį) nervas.
Spektaklio pradžioje aktoriai vyrai skaldo malkas ant kaladžių. Išties, bravo! To dar reikėjo išmokti, regis, repeticijos vyko netgi su incidentais, kraujo praliejimu. Rusų trupės kūrybinės valios ir laisvės gradacija, o ir išlikimo troškimas yra pavydėtini. Mums reikia tik mokytis.
