Valentino Masalskio „Nuogas karalius“: saldžios kvailių problemos ir kaip nugalėti nuobodulį

Milda Brukštutė 2018-01-04 15min.lt, 2018 01 03
„Nuogas karalius“. Eglės Sabaliauskaitės nuotrauka
„Nuogas karalius“. Eglės Sabaliauskaitės nuotrauka

aA

Kol Klaipėdos jaunimo teatras buvo dar vos įsikūręs, į Vilnių atkeliaudavo su viskuo, ką tik būdavo įmanoma (ir net nebūtinai) rodyti. Galėdavom pamatyti visą seriją jų darbų ir drąsiai daryti kokias nors išvadas, susijusias daugiau mažiau su tuo kiek judama į priekį, ar pranašauti kas laukia toliau... Dabar ši kompanija jau įsitvirtinusi. Jiems nebereikia kažkam kažko įrodyti. O gastrolėms užtenka kad ir vienos mažytės premjeros. Kad ir trumpučio spektaklio vaikams pagal visiems gerai žinomą nuogo karaliaus istoriją.

Pagal H.K. Anderseno pasaką spektaklį „Nuogas karalius“ pastatė šio teatro vadovas Valentinas Masalskis. Pasirinkimas skambėjo iššaukiančiai. Tiek dėl grėsmės, kad „kas ant kito sako, ant savęs pasisako“, tiek dėl visuomet aktualios protingų kvailių temos. Juk kiek įvairiausių karalių galima demaskuoti (sunku turbūt ir išsirinkti...) statant šitą pamokančią pasaką. Be to, po itin atviro Jono Tertelio šiame teatre režisuoto spektaklio „R.E.M.“, kalbančio apie tam tikrą vegetaciją ir beprasmybę per pačių aktorių biografijas, jų saviironijos prizmę, rodės, jau nebėra kelio atgal į saugų uždaro, tradiciškai literatūrinio teatro pasaulėlį.

Bet visgi nėra nieko lengviau kaip progai pasitaikius sugrįžti prie įsisenijusių įpročių. Tad neverta labai stebėtis, kad gavome dar vieną Valentino Masalskio produktą, nukaltą pagal jo seniausiai išmoktas ir aktorių išmokytas taisykles. T.y. tvarkingą, suvaržytą, stilizuotą absurdo komediją, tarytum atkartojančią Eugèneʼo Ionesco ir Giedriaus Kuprevičiaus anti-operos „Pamoka“ (2014 m.) manierą ir vėl iš naujo primenančią šio režisieriaus daugybę kartų kartotą mantrą, jog svarbiausia - tarnystė temai. Tik tiek, kad žanras šį kartą šiek tiek lengvesnis - spektaklis skirtas vaikams, o ir pati jo siužetinė linija dar aiškesnio, pamokantį moralą ir tiesią kryptį atstovaujančio pobūdžio.

Tačiau nauja mintis, nepaisanti pasakoje nubrėžtų linijų, šiame spektaklyje yra. Jis neturi pabaigos, vos įsibėgėjęs nutrūksta. Jame nukirpta tarytum svarbiausia istorijos atkarpa. Tarp liaudies, žiūrovų ar kur kitur nebėra nei vieno vaiko, kuris sušuktų „karalius nuogas!” Karalius su savo svita taip ir lieka idiotiškai patenkinti savimi. Štai jums ir režisieriaus moralas. Atomazga nebepasiekiama. Tai - nuogų karalių ir jų siuvėjų rojus. Tuštybės šėlsmas beorėje erdvėje. Vientisos masės darinys, nepaliaujamai ieškantis vienintelio dalyko - vaistų nuo vis atsikartojančio nuobodulio.

Šis nesitvėrimas savame kailyje, kažko naujo, neturint jokių aiškių kontūrų kas tai galėtų būti, paieška yra pagrindinis įsisukusios istorijos variklis. Mat nuobodulį nedelsiant reikia užmušti. Jis apsėda visą kūną ir darosi neįtikėtinai įkyrus. Jis diktuoja savo sąlygas ir reikalauja atsidavimo iš savo pavaldinių. Jis kuklus šio pasaulio valdovas: didelis, neišauklėtas vaikas, kenčiantis nuo kasdiene rutina tapusio gebėjimo - gauti bet ką. Jis - šiandieną vartojantis šiuolaikinis žmogus.

Klaipėdos jaunimo teatras kartu su jo įkūrėju nuo pat savo pradžios mėgo stereotipus. Šie suteikia kažkokį teisumo, aiškumo, atstumo jausmą. Leidžia sudėlioti gyvenimą į savo vietas ir išdidžia mina jį pasmerkti. Leidžia išsisukti be atspalvių ir nuo pat pradžių turėti aiškią spektaklio, jo minties liniją. Toji linija šį kartą brėžiama šokių muzikos ritmu. Ji šalta ir tarytum šiuolaikiška, besitaikanti į jaunąją kartą, į jos valdomas technologijas ir suvaržyto laisvalaikio pomėgius. Ir, kai pagalvoji, riedučiais scenoje čiuožinėjantys plėšikai ne itin skyrėsi nuo savo aukų. Šis „Nuogo karaliaus“ paveikslas neturi skirtingų žiūros taškų. Jis iš visų jėgų susitelkęs į bendrą, išjuokti kvailius besikėsinantį vaizdą.

Tik kas čia iš tiesų juokiasi? Juk būtent kvailys, nesvarbu, išjuoktas ar ne, patiria didžiausią pasitenkinimo malonumą. Belieka tik žiūrėt kaip jis džiūgauja, šėlsta, su apsukruolių pagalba įveikęs dar vieną nuobodulio, didžiausio savo priešo atkarpėlę. Be to, juk jei karalius nebūtų nuogas, tą dieną jo iš viso nebūtų. Tik ši apgaulė išviliojo jį iš namų, tik noras pašiepti, apsukti gebėjo kuriam laikui išlaisvinti karališkąją būtybę iš jos pačios susigalvotų, kruopščiai išsiaugintų apatijos pančių. 

recenzijos
  • Williamso negyvėliai VMT scenoje

    Christiano Weise’ės „Katę ant įkaitusio skardinio stogo“ galima laikyti vienos priemonės, vieno sprendimo spektakliu. <...> Režisierius pakvietė į „baisiai gražios šeimos siaubo kambarį“.

  • Vienintelis Salomėjos bučinys

    Nors tai buvo koncertinė „Salomėjos“ versija, Ibelhauptaitei minimaliomis priemonėmis pavyko sukurti pastatymo atmosferą. Režisūriniai akcentai subtiliai įveiksmino operą.

  • Kokakola vietoje viskio

    Galimybė žiūrovui pačiam susikurti pasakojimą – ko gero, patraukliausias „Café Existans“ bruožas. Forma ir atmosfera regisi svarbesnė už idėjų perteikimą, o kūniškas spektaklio patyrimas – už intelektualinę refleksiją.

  • Laiko dvasios beieškant

    Režisierius pasakojimą pavertė veiksmu, adresuotu tiesiai žiūrovui. <...> Pasitelkiant aktorių energetiką, pasakojama istorija, kuri yra ne apie snobiškus tarpusavio santykius, bet apie patį gyvenimą.

  • Apie norą bausti

    Lorenci „Svetimo“ interpretacijos akcentu tampa žmonėse tarpstantis troškimas apkaltinti, kaltąjį atskirti ir jį nubausti. Turbūt reikėtų suprasti, kad Merso gali būti bet kuris šiandienos žmogus.

  • Vladeko veidas ir laikai

    „Kartoteka“ pagaliau sukūrė progą aktoriui Dainiui Svobonui ne suvaidinti vaidmenį, bet tapti dilgsinčia scenos esybe. <...> Vladeko (Herojaus) vaidmuo – absoliučiai nenuspėjamas.

  • Tas pats – šauti ar ne

    Komisija su nusikaltimu elgiasi taip, kaip mūsų abiturientai su lietuvių literatūra egzamino metu. Nors gal labiau kaip mokytojai, kurie tiksliai viską žino ir iš anksto išmano, geba panaudoti klišes.

  • Spektaklis, nepakeitęs pasaulio

    Kad ir kokios esminės žmonijos problemos akcentuojamos „Vidiniame paveiksle“, jos pakimba neutralumo oazėje, tarp besąlygiško atvirumo visoms nuomonėms ir nuomonės neturėjimo apskritai.