Barokas ir baroko kultūra, regis, persmelkusi Gintaro Varno kūrybą. Pats ne kartą yra sakęs, kad norėtų pastatyti barokinę operą. „Vilniaus – kultūros sostinės 2009″ programos projektas „Baroko dialogai” suteikė šią progą.
Cezaris Graužinis šachuoja „Domino” teatrą, reikalaudamas apsispręsti, kurlink šiam sukti. Tarpinė būsena gali būti nepatogi išmokytam nemąstyti žiūrovui: tikėjęsis bukos komedijos, po „Oskaro” jis gali supykti. Arba – nustebti.
Spektaklis yra prisiminimas, jo struktūra nuolat kintanti ir sunkiai apčiuopiama. Ne kuriami personažų charakteriai sukuria spektaklio siužetą, o faktas, kad tai yra atmintyje glūdintys įvykiai. Štai čia ir gimsta žaismingumas.
„Meistro Solneso” premjera dar kartą parodė, kas nutinka su stipria dramaturgija, kai nėra tvirtos režisieriaus rankos, skvarbesnio žvilgsnio į statomą medžiagą. Y.Ross spektaklis priminė savotišką nesvarumo būseną.
Ibseno veikėjus perkėlus į simbolinę erdvę, niveliavus ir abstrahavus jų charakterius, prasmės ir aštrumo netenka viena svarbiausių Ibseno dramų temų – individualaus pasirinkimo, kad ir kokią griaunamąją galią jis turėtų.
„Pasaulio dangoraižis” – sodrus ir stiprus A.Martinaičio kūrinys. Operos tekstas salėje buvo girdimas prastokai, bet jo net nereikėjo: siužetą puikiai perteikė muzika – ir dramaturgija, ir tembrais, ritmika, štrichais, intonacijomis.
Kazlui rūpi jautrus žmogus. Jis ne tik gerbia žmogų (tai šiandien reta), bet bando nušluostyti nuo akinių dulkes, kurios neleidžia regėti to žmogaus grožio.
Vlado Šimkaus eilės gerokai skiriasi nuo lietuviškos lyrikos pavyzdžių, bet kaip tik šio poeto gyvenimas ir savitas balsas suteikė galimybę aktoriui prabilti nuo savęs ir apie save, sukurti monospektaklį „Geležis ir sidabras”.
Režisierius pirmą kartą savo kūrybiniame kelyje pateikia ne tiek meniškai laisvą Shakespeare´o interpretaciją, kiek dar vieną galimybę analitiškai pažvelgti į teatro prigimtį.
