Amerikietės režisierės Yanos Ross spektaklyje „Meistras Solnesas“ aktoriai ištisai beria žodžius ir palieka daugybę neatsakytų klausimų.
Kadaise naiviai tikėjau, kad Nacionalinis dramos teatras - tai vieta, kurioje turėtų būti surinkti stipriausi Lietuvos aktoriai, dirbti įdomiausi režisieriai, kuriantys geriausius spektaklius. Dabar kaskart įsitikinu, kad Nacionalinis dramos teatras netraukia jokiais meniniais laimėjimais. O ir didesnių ambicijų nematyti.
Mažosios salės spektakliai dar palaiko šiokį tokį meninį lygį, o didžioji salė, regis, atsidavė vidutinybei. Todėl teatro repertuarui ir aktoriams, nustekentiems vidutiniškų antrarūšės dramaturgijos pastatymų, toks autorius kaip Henrikas Ibsenas buvo reikalingas kaip oras.
Priminė nesvarumo būklę
Vis dėlto „Meistro Solneso“ premjera dar kartą parodė, kas nutinka su stipria dramaturgija, kai nėra tvirtos režisieriaus rankos, skvarbesnio žvilgsnio į statomą medžiagą. Y.Ross spektaklis priminė savotišką nesvarumo būseną, plūduriavimą neatsakytų klausimų begalybėje.
Režisierės sumanytas Solnesas - ne pagyvenęs vyras, kaip H.Ibseno dramoje, o jaunuolis pačiame jėgų žydėjime. Dėl sėkmingos karjeros jis aukoja šeimą, draugus, jausmus. Stilingą jaunatvišką kostiumą apsivilkęs bei žydrą kaklaraištį pasirišęs Algirdo Gradausko Solnesas tarsi simbolizuoja visą šiandienę „žavių ir drąsių“ kartą.
Į jo namus tarsi viesulas įsiveržia į gotės rūbą įsprausta vėjavaikė Hildė (Miglė Polikevičiūtė). Ji išorinėmis ir vidinėmis spalvomis skiriasi nuo perdėtai paslaugios, amžiną pareigą atliekančios Alinos Solnes (Jurga Kalvaitytė). Gaivališkoji Hildė lyg ir turėtų apversti nykų Solneso gyvenimą aukštyn kojom. Bet A.Gradausko personažas viso spektaklio metu nekinta, lieka toks pat pasitikintis, šaunus jaunas verslininkas.
Žodžiai pakeičia veiksmą
Atrodo, kad aktoriams vis dar sunku jausti scenos partnerį, atsiriboti nuo sakomo teksto. O kai neliepsnoja aistra susitikę Hildės ir Solneso žvilgsniai, apatija dvelkia ir kiti personažai, apie kokią dramą galima kalbėti?
Dėl to, o ir dėl daugelio kitų priežasčių, spektaklis atrodo be galo statiškas. Režisierė ir scenovaizdžio dailininkas Marijus Jacovskis, regis, padarė viską, kad aktoriai neturėtų už ko pasislėpti. Monumentali siena, siaurutė medinė pakyla ir skirtinguose jos kraštuose stovinčios kėdės judėjimo laisvę apriboja iki minimumo. Režisierė gal provokuoja vidinį veiksmą, o jį kol kas užgožia sėdinčių personažų be paliovos beriami žodžiai.
 |
| Į gotės rūbą įsprausta vėjavaikė Hildė (Miglė Polikevičiūtė). Dmitrijaus Matvejevo foto |
Kas sėdėjo, ėmė lakstyti
Šis spektaklis kelia daugybę klausimų. Kodėl, tarkime, pirmą veiksmą nuo siaurutės pakylos nenulipdavę personažai antrajame lakstė po visą sceną? Kodėl visi moterų personažai stilizuoti, kartais jie net primena šaržus, o vyrai mėgina kurti psichologinius personažus?
Kodėl iš spektaklio išbraukusi senojo meistro Bruviko personažą režisierė paliko nieko nesakančius Ragnarą (Robertas Balčiūnas) ir Kają (Donata Kielaitė)? Atrodo, kad kol kas režisierei nepavyko surasti ne tiktai jų, bet ir Daktaro (Remigijus Bučius) vietos spektaklio dramaturgijoje.
Viskas vienodai nesvarbu
Bet svarbiausia, kad liko neatsakyta į esminį klausimą: apie ką šis spektaklis? Ar apie pasipūtusį jauną kūrėją, be galo bijantį konkurencijos? Apie savęs nugalėjimą? Ar „Meistro Solneso“ tema yra dviejų priešingų pradų - laisvės ir tarnystės pareigai - konfliktas? O gal tai paprasčiausia meilės istorija?
Suteikusi vienodą reikšmę visoms spektaklio kryptims, režisierė Y.Ross padarė sau meškos paslaugą. Kai viskas vienodai svarbu - viskas tampa vienodai nebesvarbu.
Užsieniečiai neišsiskiria
Žvelgiant į dabartinę Nacionalinio dramos teatro situaciją, nori nenori iškyla paralelė su krepšiniu. Kol geriausi lietuvių krepšininkai renkasi stipriuosius užsienio klubus, šalies komandos atsiradusias spragas kamšo legionieriais. Klubiniame krepšinyje gyvuoja nuomonė, kad užsienietis reikalingas tada, kai jis visa galva stipresnis už vietinius.
O ar tikrai reikalingi vidutiniai, niekuo neišsiskiriantys legionieriai mūsų teatre?
* * *
Dramoje - autobiografiniai motyvai
* H.Ibseno dramos „Statytojas Solnesas“ veiksmas vyksta vidutinio amžiaus architekto Halvardo Solneso namuose - savo reputaciją jis pelnė sunkiu darbu, aukodamas asmeninį gyvenimą ir jausmus žmonai Alinai.
* Buvęs Solneso padėjėjas Knutas Borovikas rūpinasi, jog jo sūnus Ragnaras įsitvirtintų Solneso architektūros įmonėje, tačiau Solnesas būgštauja, kad jaunasis architektas jo nenustelbtų, ir neleidžia Ragnarui nei savarankiškai projektuoti, nei pradėti savo verslo. Šią temą daugelis tyrinėtojų vertina kaip autobiografinę - pats H.Ibsenas baiminosi, kad jo neužgožtų jaunas, sparčiai populiarėjantis rašytojas K.Hamsunas.
* Tokioje įtemptoje situacijoje pasirodo Hilda Vangel - jauna mergina, jau dešimt metų garbinanti Solnesą. Ji prisimena, kaip jis pastatė bažnyčią jos gimtajame kaime ir per pabaigtuves užlipo į bokšto viršūnę. Tada dvylikametei Hildai Solnesas pažadėjo visą karalystę, kurios pareikalauti ji pasiryžo dabar.
* Paskutiniame dramos veiksme - naujieji Solneso namai, kuriuos jis pastatė sau ir savo žmonai. Čia Solnesas suprojektavo aukštą bokštą, tačiau per pabaigtuvių ceremoniją jis bijo kopti į jo viršūnę. Įtikintas Hildos, jis vis dėlto įkopia į viršų, tačiau nukrinta ir žūva.
