Nuskamba itin svarbus pastebėjimas, kad iš tikrųjų atmintis – tai ne kažkokio ganytojo ar visuotinės mamos, o visų rūpestis.
Teatro principais besiremiantis viešnamis – idealiausia vieta tiems, kurie jaučiasi esą niekas, tačiau trokšta būti viskuo.
Ne tiek svarbios paralelės, šalių nesuderinamumas ar citatos, kiek taikli dabartinės Rusijos politikų strategijos analizė: šiandien Rusijai nebesvarbu atrodyti, svarbu būti.
Spektaklyje „Kaime nėra Wi-Fi“ režisierius lieka iki galo ištikimas atviro, nuoširdaus pokalbio, atsivėrimo mažajam žiūrovui meninei pozicijai ir formai.
„Žuvėdroje (remix)“ vaikai žaidžia suaugusiuosius – ne vaidina, ne maivosi, bet rimtai žiūri į savo kasdienes negandas.
Puikiai pasirodžiusiam baleto kolektyvui siūlau vadovautis kita sentencija – „Nepasiduok, neatsiduok, bet gyvenk“.
Jei teatro realybę prilyginsime žmogiškajai, tuomet Varną turėsime įtraukti į dokumentinio teatro kūrėjų gretas.
Trūkinėjantys balsai pinasi į polilogą, galiausiai virsta vientisa akustine aplinka – į miesto erdves integruojančia, tarsi įžeminančia žydiškąjį Vilnių.
Kažkuriuo momentu jauti, kad viską pametei ir pasimetei, po to vėl prikausto vaizdas, judesys, šviesos.
