Žiaurumą pasaulyje platina žmonės, vaikystėje nepatyrę meilės, žeminti ir skriausti. Tokią žinią Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro spektaklis „Mūsiškiai“ siunčia jau pirmu nebyliu epizodu. Ją netrukus patvirtina pagrindinio herojaus - Klouno! - monologas ir Ponios Istorikės elgesys su beasmeniais išmuštruotais paaugliais, kurie savo ruožtu tęs tėvų duotas nemeilės pamokas... Arba gal ir netęs - jeigu susitiks rašytoją, scenoje vadinamą Persona Non Grata, kuriai rūpi atmintis.
Šią žinią Artūro Areimos spektaklis teigia ir šaltakraujiškai gąsdindamas, ir intelektualiai linksmindamas, bet sunkoka būtų įžvelgti, kad vaidinimas - vien apie Holokaustą arba apie lietuvių tautos kaltę žydų tautai.
Apie žmonių žiaurumą žmonėms - taip. Apie nužudytųjų atminimo išniekinimą - taip, labai. Apie jaunų žmonių programavimą masiniam negalvojimui - irgi. „Mūsiškių“ dramaturgas Michalas Walczakas netgi priskiria rašytojai - Personai Non Grata - patetišką repliką: „Dabar turime tik vieną bendrą priešą. Abejingumą“.
Tikri faktai ir vaizduotė
Abejingumo kol kas nepatyrė pats spektaklis. Užfiksuokime istorijai: tai skandalingiausiai pasitikta šių metų teatro premjera. Atseit, ji supriešinsianti visuomenę.
Šurmulys pasitarnavo teatro kasai, bilietai į visus tris premjerinius A. Areimos „Mūsiškius“ buvo išparduoti. O salėje - buvusiame dekoracijų sandėlyje - telpa net 150 visuomenės narių, kurie po premjeros užuot susipriešinę kultūringai diskutavo.
Tarp jų matėsi ir knygos „Mūsiškiai“ autorė Rūta Vanagaitė. Būtent ji yra tapusi spektaklio heroje Persona Non Grata, kaip ir jos buvęs bendrakeleivis „nacių medžiotojas“. Šiuo spektakliu Panevėžio teatras nutarė komentuoti visuomenės reakcijas į R. Vanagaitės knygą.
Pjesę teatras užsakė lenkų dramaturgui M. Walczakui. Jo valia pjesėje susiduria tikri faktai ir vaizduotės sukurtieji, realybė ir siurrealybė. Veiksmo vieta - mistinis fortas, kuris yra privatizuotas ir paverstas nuomojama pramogų vieta. Tos ypatingos vietos šeimininku dramaturgas padarė Klouną - žmogų, stokojusį tėvų meilės ir teikiantį klientams iškreiptai suprantamą džiaugsmą, kuris iš tiesų yra smurtas ir prievarta.
Su Klouno paslaugomis susiduria pora, ieškanti vietos vestuvėms ir būrys paauglių, kuriuos čia stovyklauti atveža diktatoriška Ponia Istorikė, jų mokytoja. Įprastus pramogų verslo ritualus sutrikdo rašytoja ir Nacių Medžiotojas, ieškantys atminimo ženklų kadaise šiose vietose nužudytiesiems.
A. Areima sukūrė ir scenografiją. Dekoracijų sandėlyje, kur žiūrovų kėdžių eilės sustatytos kampu, „Mūsiškių“ vaidinimui įrengta pakyla su duobe kampe, pakabinta galinė uždanga iš plastiko juostų, padėta juoda dėžė Klounui, virš visko - metalo lubos-dangus su liuminescenciniais („dienos šviesos“) šviestuvais.
Balto plastiko klostės tarnauja kaip ekranas, į duobę krenta pramogaujančios aukos, lemiamais momentais šaltos šviesos dryžiai atitrūksta nuo žemo „dangaus“ ir pakimba vertikaliai. Metalas, plastikas ir negyva šviesa. Tokia yra aplinka, kuri spektaklyje vadinama „gamtos ir istorijos oaze“.
Pramogų oazės veikėjai
Didelė spektaklio sėkmė ir traukos centras yra Valerijaus Kazlausko vaidinamas Klounas. Valerijus - nuolatinis A.Areimos aktorius, plastiškas, bebaimis, jo aktorystės maniera laisva ir šiuolaikiška, be pozos ir be kaukės, o charakteris ir mintis nepaprastai ryškūs. Jis gyvena, siautėja scenoje. Pasimėgaudamas.
Jo Klounas - ciniško linksmintojo Džokerio atmaina. Taip negailestingai linksmina(si) tik žvėriškai nuskriaustas žmogus. Užuomina į kino Džokerius yra pačiame M. Walczako tekste, kai paaugliai, atvežti į stovyklą, dainuoja „Daugybė siaubo filmų prasideda nuo klouno” ir mini tą, kuris šį rudenį rodomas kino teatruose.
Ponią Istorikę vaidinanti Agnieška Ravdo - taip pat iš įdomiausių dabarties jaunųjų aktorių. Suteikęs jai seksualios diktatorės vaidmenį, aprengęs karine miline ir ausine kepure, kurią keičia kareiviška pilotė, A. Areima tarytum sarkastiškai replikuoja Oskaro Koršunovo spektakliams, kur Agnieška vaidina Džiuljetą, Niną Zarečnają.
Ten - jautri, įsimylėjusi būtybė, A. Areimos kūrinyje ji marširuoja, rėkia, „saugo“ vadovėlių tiesas, o jos aistros vulgarios. Bet ar su miline, ar išrengta iki apatinių šita aktorė lieka pusiaukelėje tarp kito režisieriaus joje atskleisto švelnumo ir „Mūsiškiuose“ siekiamo brutalumo. Vadinasi, A. Areima dar nesurado, kaip A. Ravdo trapią išvaizdą ir prigimtį pritaikyti kitokiam turiniui. O juk būtent Ponia Istorikė yra pagrindinė knygą rašančios ir atmintį ginančios Personos Non Grata oponentė.
Tačiau rimtesnių bėdų yra su pačia Persona Non Grata, Nacių Medžiotoju ir Baltąja Dama, t. y. šmėkla iš „gamtos ir istorijos oazės“ praeities. Butaforinės tai figūros, ir aktoriai čia niekuo dėti. Jie režisieriaus palikti vieni su tekstu.
Personos replikas atsargiai taria Ligita Kondrotaitė, puiki Panevėžio trupės aktorė, kuriai užmaukšlintas nevykęs šviesių plaukų perukas, uždėti akiniai, gal kad būtų panašiau į prototipą. Lolitos Martinonytės Baltoji Dama aprengta nuotakos suknia su kraujo ir žemių dėmėmis, veidą dengia vaiduokliškas gaubtas su pražiota burna... Būna gi spektakliuose personažų, kurie scenoje esti tik dėl to, kad dramaturgas juos parašė.
Gal A. Areimai įdomu dirbti tik su bendraamžiais ir jaunesniais? Nes jaunučiai aktoriai, vaidinantys paauglius, yra ryškūs, įsimenantys, nors visi yra „vaikų choras“ ir paslėpti po vienodais juodais treningais ir beisbolo kepurėmis.
Atminčiai reikia raumenų?
Yra „Mūsiškiuose“ sprendimų, apie kurių būtinumą sunku rasti atsakymą. Ar karo meto kronikos rodomos, nepasitikint žiūrovų vaizduote ir supratingumu? Ar kompozitorės, slapyvardžiu π, muzika leidžiama garsiai, kad aktoriams tektų rėkti ir perrėkti? Nes kitaip mintis nepasieks žiūrovų? Ar smurtą būtina iliustruoti smurtu?
Vaizdo ir garso perteklius virsta tiesiog chaotišku triukšmu, ir kažin ar tai stilius, jis tiesiog neišgrynintas. Dvi su puse valandos trunkantys „Mūsiškiai“ tarpais atrodo kaip spektaklio juodraštis, neišvalytas nuo atsitiktinių dalykų.
Tačiau! „Mūsiškių“ minties eigą smalsu sekti. Išvystęs Džokerio ir masinės muštruotės temą, strigęs ties Ponios Istorikės ir Personos Non Grata diskusija apie atmintį, spektaklis linksmai atsigauna, kai antroje dalyje kartu su Karolio Legenio Paminklų statytoju įplasnoja atminties įpaminklinimo ir jos tepimo išmatomis tema.
Raumeningas Emilio Pavilionio Superpaminklas - treniruotas, jis gali apginti save, jei kas sumanytų nuversti. Štai koks ironiškas „Mūsiškių“ receptas: atminčiai reikia raumenų, kad pati savimi rūpintųsi.
Ir visai tyliai, beveik negirdimai Personos Non Grata lūpomis nuskamba itin svarbus pastebėjimas, kad iš tikrųjų atmintis - tai ne kažkokio ganytojo ar visuotinės mamos, o visų rūpestis, nes „jūs jau nesat vaikai“. Tai ne tik „vaikų chorui“. Tai ir žiūrovams.
