Žiūrovai ateis.
Ir gaus ausines.
Ir eis per įvairias vietas.
Kai kur sustos. Girdės balsą. O balsas sakys.
(Iš „Glaisto“)
Dar būdama tik pakeliui į „Glaistą“ - garso patirtį buvusiame Vilniaus gete (taip kūrinio žanrą pristato jį prodiusuojanti kūrybinė kompanija „Operomanija“), - mėginau prisiminti, kur ir kada šiame mieste buvau sutikusi žydus. Be vos keleto artimų asmeninių kontaktų, - su tomis tyliai, tarsi „slapčia“ Vilniuje pasilikusiomis ir miesto kultūrinį gyvenimą turtinančiomis, tačiau savo kilmę kaip paslaptį gniaužiančiomis asmenybėmis, kurias man likimas lėmė sutikti, - ištisą dešimtmetį savo kasdieniuose senamiesčio maršrutuose, regis, neatpažinau nė vieno žydo. Tik pastaruosius trejus, o gal jau penkerius metus, penktadienio vakarais ir šeštadienio priešpietėmis, kelyje nuo pylimo iki bokšto - vis sutinku, tiksliau, atpažįstu būriais traukiančius žydus. Ne kartą paslapčiomis dirsčiojau, kaip viename iš tų senų namų jie visi kartu sėdasi prie šabo stalo ir vėl pradingsta savame, pašaliniams žvilgsniams sunkiai pasiekiamame šventadienio rituale. Retos akimirkos, tarsi nugvelbtos iš gyvojo žydiškojo šių dienų Vilniaus.
Ne ką daugiau įsimintinų prisilietimų būta ir prie miesto valdžios ignoruojamo (nes kai manai, kad tai - ne tavo, tuomet ir nežinia, ką su tuo daryti), jau kone suvis sunykusio Vilniaus žydų paveldo. Antai žymiajame Vokiečių gatvės kieme stūkso nebeveikiantis vaikų darželis, kurio grindyse žioji plyšys, o toje gelmėje matyti su žemės paviršiumi sulygintos, bet šaknimis taip ir neišrautos Didžiosios sinagogos fragmentas. Pastaruoju metu budinančia jungtimi tarp Šiaurės Jeruzalės ir šiandienio Vilniaus tapo sienos, kurios pri(si)mena: nuo buvusio Vilniaus Mažojo ir Didžiojo geto pastatų sienų žvelgiantys fotografijose užfiksuoti dar iki Holokausto čia gyvenusių ir miestą kūrusių mūsų žydų veidai.
Dar vienu Vilnius-Vilna laiko tiltu - tik šiuokart ne primenančiu (nes kaipgi galėtume prisiminti tai, ko nepatyrėme?), o skatinančiu giliau pažinti kasdieniam žvilgsniui neatsiveriantį miesto istorinį klodą - tapo nuo spalio 27 iki lapkričio 3 dienos kas vakarą vykęs garsinis pasivaikščiojimas po buvusią geto teritoriją. Čia laikas pastebėti, kad Vilniaus geto (bet ir apskritai Holokausto Lietuvoje) tema šiuolaikiniame Lietuvos teatre iki šiol domino tik keletą režisierių: nuo 1990-ųjų, kuomet Joshua Sobolio pjesę „Getas“ pastatė Jonas Vaitkus, turėjo prabėgti kone trys dešimtmečiai, ir 2018 m. šios medžiagos vėl ėmėsi režisierius Gintaras Varnas, spektaklį dedikavęs 75-osioms Vilniaus geto likvidavimo metinėms. Anksčiau dar būta Rimo Tumino „Nusišypsok mums, Viešpatie“, Vegos Vaičiūnaitės „Pro memoria“, Stanislovo Rubinovo „Diena ir naktis“. O štai pernai Varno „mestą“ pirštinę pirmasis pakėlė jo buvęs studentas - „Glaisto“ režisierius Mantas Jančiauskas. Tačiau Nacionaliniame Kauno dramos teatre rodomas Varno „Getas“ atstovauja tradiciniam, režisūriniam, tad ir reprezentaciniam teatrui, o „Glaistas“ - tai dokumentinis, netgi iš dalies patyriminis spektaklis-kelionė, - todėl jo autorystė lygiomis dalimis priklauso visai kūrybinei grupei: dramaturgui Rimantui Ribačiauskui, režisieriui Mantui Jančiauskui, kompozitoriams - Jūrai Elenai Šedytei ir Andriui Šiuriui.
„Glaisto“ forma tiems, kurie intensyviau įsitraukę į teatrinį gyvenimą, nebus didelė naujovė - panašų pasivaikščiojimą ir galimybę naujaip pamatyti skersai išilgai numintas sostinės vietas festivalyje „Sirenos“ (2015) sėkmingai pristatė vokiečių kūrėjų grupė „Rimini Protokoll“. Tačiau jų „Remote Vilnius“ siūlė ir kitokias - surežisuotas, tiesioginio žiūrovų-dalyvių įsitraukimo per veiksmą - taisykles. O „Glaiste“ režisuojama ne publika, bet atmosfera - tai ir kelionė po buvusį getą, ir akustinis susitikimas su tikrais jo gyventojais, paskutiniais gyvais Holokausto liudininkais. Ir, tikriausiai, akistata su miestu ir pačiu savimi. Tačiau tai nėra vien tik dokumentinis, žodinis pasakojimas: garso įrašuose užfiksuoti keturių Vilnos žydų prisiminimai ir minčių nuotrupos čia tampa garsovaizdžiais. Trūkinėjantys balsai pinasi į polilogą (iškyla duetai ir net ištisi ansambliai), galiausiai virsta vientisa akustine aplinka - į miesto erdves integruojančia, tarsi įžeminančia žydiškąjį Vilnių. Kai kurie garso efektai tokie intensyvūs ir paveikūs, jog stovėdama prie vienos iš laiptinių, staiga pasitraukiau praleisti laiptais žemyn iš malinos nubildantį tą... kurio nėra.
Geto teritorijai priklausiusiose erdvėse ir netikėčiausiuose jo užkaboriuose (ypač juose) atsiveria labai asmeniškos mikroistorijos. Svetimų gyvenimų atraižos, - bet kaip tik jos ir leidžia įsivaizduoti. Kaip vienoje iš dabar jau šiuolaikiškai įrengtų svetainių, anuomet taip pat buvo geriama arbata, svečiai vaišinami sausainiais, aplink kojas malėsi džiaugsmingai amsintis šuo, skambėjo žydiška daina ir per Chanuką visa šeima kartu kepdavo latkes.
Didžiausia šios garso patirties vertybė yra tai, kad „Glaisto“ kūrėjai pirmiausia yra sąžiningi. Jie neapsimetinėja, nė nemėgina rekonstruoti ano meto aplinkos ir įvykių, tad ir pasivaikščiojimo dalyvių nenardina į pseudoautentiškas geto situacijas. Čia apskritai niekas neveda už rankos, maršruto tempą diktuoja švelniai, skiria pakankamai laiko tiesiog pabūti, bet nepalieka pernelyg ilgų pauzių nuoboduliui įsismelkti. Todėl autentiška tampa tai, kad kiekvienas iš „Glaisto“ gali išsinešti kažką savo. Emocijas įsiūbuoja gatvės, pastatai ir net šaligatviai, bet labiausiai - „susitikimai“. Man - su Frida Sohat, ausinėse pasakojančia apie tai, kad prieš karą ji buvo dar visai nedidelė, bet turėjo draugų. Ir lietuvių, ir rusų, ir visokių. Nes nesuprato, kad gali būti kitaip.
Šioje kelionėje yra ir kulminacija - gniaužianti kvapą, nuostabos kupina akimirka - kai prieš akis staiga atsiveria vienintelė Vilniuje išlikusi Choralinė sinagoga. Matyta gal jau šimtus kartų, bet niekada iš ten ir taip, kaip šitoje akistatoje.
Nors „Glaistas“ jungia prarastą žydiškąjį Vilnių (per jo žmonių, architektūros ir kt. reminiscencijas) su šiandienine, kultūriniais ir barbariškais sluoksniais užglaistyta miesto versija, tačiau labai tikrai ir aiškiai byloja ne būtuoju laiku, bet apie dabartį - koks Vilnius yra šiandien, be tų balsų, kuriuos pasiglemžė Holokaustas. Todėl čia jau nebeišgirsi šaukiant Biber!, pamačius barzdotą rabino žmoną (žydiškame gatvės žaidime jos barzda buvo verta net 100 taškų), tačiau „Glaiste“ galima išgyventi tai, kas šią garso patirtį buvusiame Vilniaus gete įprasmina kaip vieną reikšmingiausių metų įvykių teatro ir užteatrinėje erdvėje. Giedras žvarbaus rudens vakaro dangus šiai kelionei labai tinka.
***
Spalio 27 - lapkričio 3 d. buvo pristatyta „Glaisto“ testuojamoji - beta-versija. Kūrybinė grupė pasivaikščiojimus po buvusį Vilniaus getą žada tęsti pavasarį. Be žvarbos ir rudeninio dangaus. Bet gal kitaip autentiškai.
