[Apie spektaklį „Bėgūnė“.] Žiūrovai turi galimybę sekti šiuolaikinės aktorės šiuolaikinę istoriją, kurios tikslas – ne papasakoti, o tik asmeniškai suvokus ją „grąžinti“ žiūrovams.
Stebint šiuolaikinio šokio spektaklius nedažnai kyla fizinis noras susitapatinti su atlikėjais. Tiesiog neįtikėtina, kaip kūnas ir balso stygos norėjo užimti šokėjos vietą ir gerai išsirėkti.
Lietuvoje „niekas“ ir „tuštuma“ paprastai yra šalutinis produktas. „Zonder“ šie reiškiniai yra temos, objektai, nuotaika, tikslas – jie sąmoningai iškeliami kaip vertingas laisvalaikio praleidimas.
Kūrybingas scenos technologijų panaudojimas verčia prisiminti malonumą kone vaikiškai nustebti ir žavėtis vikriomis teatrinėmis apgavystėmis.
„Bėgūnę“ palanku patirti kaip meditaciją, patylėjimą ir, žinoma, tradicinį įsiklausymą į tai, ką menininkai nori pasakyti šiandien. Gaila, kad autoriai nepaliko vietos improvizacijai.
Kiekvieno mūsų atsakomybė mokytis pasaulį ir mūsų gyvenimą Žemėje keičiančių terminų ir kurti žodyną antropocenui aiškinti. Tad verta perklausyti radijo spektaklį „Apie laiką ir vandenį“.
Keturių valandų trukmės spektaklyje „Dviejų Korėjų susijungimas“ ne kartą kilo klausimas, kodėl žvilgsnis vis krypsta į ekraną, o ne į čia ir dabar gyvai savo personažus reprezentuojančius aktorius?
Spektaklio kūrėjų susižavėjimas ir pagarba pjesės sukūrimo laikotarpio estetikai ir kultūrai nenugali Vitraco kandumo, o jo sukurti personažai visą tą grožį užnuodija žiaurumu.
„Vedami“ Lietuvos įtraukiųjų, patyriminių spektaklių kontekste išryškėja savo socialine ir tęstine nauda, skirta bendruomenėms abejose spygliuotos vielos pusėse.
