Tai ne komedija, ne tragedija – tai drama, kurios veiksmą valdo patys aktoriai, sugebantys įvairiausių atspalvių situacijas paversti tragikomiškomis ar tiesiog komiškomis.
Nors kiekvieno žiūrovo patirtis unikali, „Dalykai…“ sukelia emocijas. Juose nėra šiuolaikiniams kūriniams būdingo išprotautų logiškų koncepcijų šalčio, tačiau vengiama ir patetiško sentimentalumo.
Be spektaklio pasakojime egzistuojančios tragedijos yra ir kita, liksianti tik tai daliai žiūrovų, kurie vieno garso istoriją sugebės išgirsti – jausmas, kad nyksta visuomenė, gebanti klausytis.
Kas kartą pasiūlius atsakyti klausimus, dalyvauti užduotyje, lipti „į sceną“, visi vaikai staiga įsitraukdavo ir labai energingai konkuruodavo, kuris gaus pasireikšti.
Nors Rasą Samuolytę stebėti įdomu bet kokioje vaidybinėje situacijoje, Mamos personažas veikiau reprezentuoja tam tikrą diagnozę nei įkūnija žmogaus išgyvenimų prieštaringumą.
Birutė Banevičiūtė, kurdama „Neregėtą pasaulį“, prioritetu laikė ne tiek savo auditorijos jutimų stimuliavimą ir panardinimą į naujų pojūčių pasaulį, kiek supažindinimą su šiuolaikinio šokio menu.
Vienodai susvarbinant klimato kaitos, socialinės lyties, vartotojiškos visuomenės, galios santykių, seksizmo, radikalizmo temas, žiūrintieji nebeturi už ko griebtis.
Disleksija nėra sutrikimas, kuris apibrėžia žmogų. Žmogus yra daug daugiau nei diagnozė: jis turi savo svajones, jausmus ir tikslus – visa tai puikiai ir ištransliuoja spektaklis „Pasistengiau“.
Paradoksalu, kaip pasitelkdami Bergmano medžiagą ir jo estetiką, „Neištikimosios“ kūrėjai geba atsilaikyti ir paversti spektaklį savu manifestu apie kontrolę ir intymumą, bei jo griaunančią jėgą.
