„Dievas mirė“ - dar XIX a. pab. pareiškė nihilistas Friedrichas Nietzsche ir pridūrė, kad mes patys tą dievą nužudėme. Savo laiku provokatyviu laikytas pareiškimas bandant pataikyti į esamojo laikmečio tendencijas gali būti perfrazuotas į „Autoritetas mirė. Ir mes jį nužudėme“. Teatre irgi vis bandoma ką nors nužudyti: tai kažkas skambiai pareiškia, jog mirė kritika; tai paaiškėja, kad mirtis ištiko dramaturgiją; tai - režisūrą. Gyvename griovimo amžiuje (kokiomis tik norisi prasmėmis).
Ką nors metaforiškai nužudyti nebūtinai reiškia kažin kokį blogį ir senos sistemos sugriovimo aktą - kartais tai labai reikalinga transformacija, permąstymas ir labai pravartus žvilgsnis iš šalies. Tad, kalbant apie Vilniaus mažajame teatre pasirodžiusį spektaklį „Neištikimoji“ (režisierius Naubertas Jasinskas) pagal Ingmaro Bergmano scenarijų, norisi pirmiausia pasidžiaugti, kad kūrybinė komanda nepasidavė garsiojo švedų režisieriaus autoritetui ir pabandė jį kvestionuoti. Nepasidavė kultūriškai įgimtam norui „apie mirusiuosius atsiliepti tik gerai arba nieko“ ir nepavertė spektaklio monumentu, reikalaujančiu parklupti prieš didenybę.
Genijumi laikomo režisieriaus autoritetas spektaklyje pradedamas kvestionuoti kone nuo pirmųjų akimirkų, kai cituojama 1978 metų BBC televizijos laida „Pokalbis su Ingmaru Bergmanu“. Bergmano (taip, ir scenarijuje Ingmaras Bergmanas savo protagonistą, filmų kūrėją pavadino Bergmanu) portretą Lukas Malinauskas jau čia pradeda dėlioti iš dalies atsitraukęs ir su lengvu ironijos prieskoniu - čia jis neurotiškas, nors turi demonstruoti visišką ramybę, truputį tironas, truputį manipuliatorius, truputį negalįs funkcionuoti, kai kažkas pakrypsta ne pagal jo planą. Toks šiek tiek melagis ir „įvaizdis yra viskas“ išpažinėjas. Tuo metu Tomo Stirnos Žurnalistas (vėliau tapsiantis filmavimo aikštelės asistentu), atrodo, kiekvienu sakiniu imasi griauti tai, ką taip stipriai bando pasistatyti Bergmanas, ir tai atrodo mažų mažiausiai komiškai, - kartais net jo kūno kalba pakrypsta scenų iš Davido Lyncho filmų link. Ir visą tvirtai statomą absurdišką paveikslą sugriauna pasirodžiusi grožiu, šalčiu ir elegancija dvelkianti Alvydės Pikturnaitės kuriama Marianė.
Interviu epizodas (inscenizacijos autoriai - Jasinskas ir Pikturnaitė) drauge su kartais nuskambančiais teiginiais apie Bergmaną ir jo gyvenimo pasirinkimus (kvestionuotinus ir žiaurius darbo metodus, susižavėjimą Hitleriu ir pan.) - tai spektaklio autorių būdas išreikšti savo poziciją, dėl kurios abejonių tikrai nelieka.
Flirtas su Bergmanu įvyksta spektaklio estetikoje, kuri - labai kinematografiška, neperkrauta, elegantiška, santūri. Čia vyrauja švelnios žemiškos pastelinės spalvos, kurios kuria šalto intymumo įspūdį. Tokio intymumo, kuriame visuomet išlieka atstumas. Taip intelektualiai apskaičiuoto ir pamatuoto, kad menkiausias bandymas įnešti kūnišką artumą atrodo lyg svetimkūnis. Ir šiam įvykus, atrodo, jog čia jam ne vieta, jokiu būdu. Lyg kūnai bandytų išduoti aplinką, kurioje funkcionuoja. Lyg tai būtų neištikimybės aktas.
Iki radikalaus kūniško artumo „Neištikimojoje“ einama nuosekliai - sėkmingai ištekėjusi Marianė susižavi režisieriumi, kuriam nebūtinai gerai sekasi, bet kuris savyje turi tokią puokštę narcisizmo, jog pakaktų ir keletui asmenų. Jųdviejų bandymai prieiti prie intymumo (ir kūniško, ir dvasinio) kas kartą atrodo it prievartos aktas - nerangūs, nemalonūs, kupini vidinių dvejonių, su vis vienas kitam nukreiptomis žodinėmis strėlėmis. Jasinskas gudriai sužaidžia atmosferos keitimo žaidimą, žiūrovui norėdamas išduoti, kad galiausiai įvyksta kažkas, kas prilygsta veikėjų asmeninio gyvenimo tragedijai - keletui minučių sugriaunama visa scenoje kurta santūri elegancija ir prieš akis išstatoma faktiškai pornografinė medžiaga. Sprogsta aistros ir geismo burbulas, po kurio veikėjai būti taip, kaip buvę, nebegali.
„Neištikimojoje“ savo vaidmenį atlieka ir pats kinas kaip medija, kuria bandoma kvestionuoti aplink esančią tikrovę bei žaisti atvirai neišduodant, kur yra scenos iš „režisieriaus filmuojamo filmo“, o kur - iš veikėjų gyvenimo. Šios tarpusavyje yra gana stipriai persipynusios, it dar vienas būdas vizualizuoti bandymo viską kontroliuoti idėją. Lyg antitezė aktorės ir režisieriaus aistrai, kuri įgyja gyvybę tik užbaigus bandymus viską suvaldyti. Bet pats persipynimo faktas dar ir primena - tikrovė apsireiškia ir meninėje plotmėje, ypač kai ją kuria gyvi, savo jausmus, savo mintis turintys kūnai. Ir čia puiki proga prisiminti tai, kad pats Bergmanas mėgo nebūtinai etiškais būdais iš aktorių išsireikalauti meninio rezultato, galima prisiminti ir garsiai nuvilnijusią istoriją apie Bernardo Bertolluci „Paskutinį tango Paryžiuje“ ir šį filmą lydinčią kontroversiją apie seksualinę prievartą filmavimo aikštelėje patyrusią Marią Schneider. Numanau, kad Jasinskas čia imasi kritikuoti būtent tokius tikrovės įsiveržimus į meninę realybę ir šitaip dar pabando papurtyti autoritetų, kaip nejudinamųjų, sostus.
Paradoksalu, kaip pasitelkdami Bergmano medžiagą ir Bergmano estetiką, „Neištikimosios“ kūrėjai geba atsilaikyti ir paversti spektaklį savu manifestu apie kontrolę ir intymumą, bei jo griaunančią jėgą. Dažnas neatsilaikytų, bet galbūt tai ir yra būdas dialogui su genijais laikomais kūrėjais.
Publikaciją finansuoja Lietuvos kultūros taryba
