2012 metais pasirodęs dokumentinis filmas „Leviatanas“ (rež. Lucienas Castaing-Tayloras, Véréna Paravel) žvejų laivo kasdienybę parodė unikaliu rakursu. Didžiąją dalį filmo sunku suprasti į ką konkrečiai žiūrime - kamera žvelgia iš po laivo triumą slydinėjančios žuvų krūvos, painiojasi žvejybiniuose tinkluose, narsto jūros keteros paviršiumi. Kiekviena scena kelia disorientacijos pojūtį, apgavinėja akis, ilgai laiko nežinioje. Tačiau paskyrus šiam filmui jo prašomą pusantros valandos dėmesio ir susitelkimo, žiūrovas mainais gauna įspūdingą, siurrealią patirtį - žodžiais neperteikiamą pojūtį, ką reiškia pragariškas egzistavimas jūriniame laive. Tiek žvejui, tiek jo grobiui, tiek pačiai mistinei jūrai.
Jaučiu, lyg „Leviatanas“ būtų ypač giminingas gruodžio 15 dieną Jaunimo teatre įvykusiai Arturo Bumšteino premjerai „Vieno garso istorija II“ ne vien dėl unikalaus rakurso, o gal tiksliau būtų sakyti - tono, bet ir dėl iššūkio, kuris žiūrovui, deja, pasirodė sunkesnis negu buvo galima tikėtis.
Vos keturiasdešimt minučių trunkantis audiovizualinis spektaklis pasižymi labai paprasta struktūra ir labai aiškiu veikėju. Jei reikėtų pasakyti, apie ką yra pasakojama, galėtume cituoti pavadinimą - tai yra spektaklis apie vieno garso istoriją. Ji prasideda žiūrovui vos įžengus į salę, kai ausis pasitinka tamsioje scenoje skambantis vientisas foninis garsas.
Šviesoms užgesus tvyranti tamsa iš lėto traukiasi į scenos vidurį ir ima panašėti į juodąją skylę, kuriai susitraukus iki paplūdimio kamuolio dydžio, į jos vietą pastatomas baltas balionas. Ant jo regime aktorių veidų projekcijas - neaiškias, besimainančias, rodos, padalytas perpus, atpažįstamas vos akimirką. Iš palubėje kabančio grotuvo girdimi persidengiantys, fragmentiški, žaviai į nereikšmingas smulkmenas nueinantys ir iš jų sugrįžtantys balsai palengva atskleidžia istoriją: šeimai atsikėlus į puikų butą, vyras pradėjo eiti iš proto dėl vieno neaiškaus garso - galbūt panašaus į iš vamzdžių ar šilumos tinklų kylantį ūžesį. Jei šią istoriją dramatizuotume, - ko, atrodo, taip troško nuobodžiaujantis ir veiksmo laukiantis žiūrovas, - galėtume sakyti, kad tragedija slypi tame, kad vyro šeima garso negirdi arba nesijaučia taip, lyg šis garsas keltų ypatingą diskomfortą jų kasdienybėje.
Kaip ir „Leviatanas“, šis spektaklis atranda istorijai papasakoti tinkamą būdą. „Leviatanas“ į mistišką, fatališką ir brutalų jūros pojūtį įtraukia per disorientaciją. Bumšteinas, kalbėdamas apie garsą ir jo galią, būtent jį ir pasirenka kaip aktorių, preciziškai jį režisuoja. Antono Lukoszeviezeʼės violončelė, Ievos Rižės vokalizacijos, skirtingi aktorių balsai ir murmesiai, foninis garsas, tampantis svarbiausiu spektaklio veikėju, kuria įtraukiantį, siurrealų garsinį peizažą. Iki veido atspindžio baltame balione sutraukdamas neaprėpiamą „juodąją skylę“ ir sutelkdamas mūsų dėmesį į tokią nesureikšminamą kasdienybės detalę, kaip garsas, Bumšteinas sukuria netikėtą begalybės pojūtį. Vieno garso istorija čia tampa susidūrimu su visata riešuto kevale. Tai kūrinys, suteikiantis galimybę kone fiziškai pajusti, kokį mastą ir viską aprėpiančią įtaką gali įgyti garsas, kiek daug jame gali slypėti.
Gaila, kad be pačios spektaklio pasakojime egzistuojančios tragedijos yra ir kita, liksianti tik tai daliai žiūrovų, kurie vieno garso istoriją sugebės išgirsti, - jausmas, kad nyksta visuomenė, gebanti klausytis. Buvo akivaizdu, kad daug žiūrovų nesuprato, neperprato žaidimo taisyklių ir visą spektaklį bergždžiai laukė, kada kažkas pradės „vykti“ (t. y. nepriėmė garso, kaip (pagrindinio) veiksmo, o scenoje laukė labiau konvencinių teatrinių priemonių, nei projekcijoje veikiančių aktorių ar prietemoje esančių atlikėjų). Tuo metu žaidimo taisyklės buvo labai paprastos - paskirti 40 minučių dėmesio ir klausytis. Galima sakyti, kad Bumšteinas tapo savo paties kurtos istorijos herojumi - žmogumi, kuris yra apsėstas garso, rodos, negirdimo ar nesureikšminamo aplinkinių.
„Vieno garso istorija II“ yra reta galimybė susidurti su teatrine patirtimi, kuri turi galios apsėsti, įtraukti ir trumpam pasisavinti tavo savastį, o kartu susipažinti su garsu scenoje, kaip pilnaverčiu, savipakankamu ir ypač įdomiu veikėju. Telieka viltis, kad „Vieno garso istorija II“ suras žiūrovus, kurie geba klausytis
Publikaciją finansuoja Lietuvos kultūros taryba
