„Žmogaus iš La Mančos“ siužetas leidžia parodyti „teatrą teatre“. Puiki galimybė režisieriui atskleisti savo požiūrį į skirtingas epochas ir vertybes, aktoriams – vienu metu kurti skirtingus personažus, žiūrovams – stebėti iš karto du spektaklius.
Intriga buvo milžiniška, o rezultatas stulbinamai kuklus – prie tokios išvados priėjau po miuziklo „Žmogus iš La Mančos“ premjeros Nacionaliniame dramos teatre sostinėje.
Kudzmanaitė vėl surizikavo, pasirinkdama ekspresyvią, novatorišką, groteskišką, siurrealistiškos poetikos kupiną apysaką, senokai vienareikšmiškai priskirtą prie nebeinterpretuojamos lietuvių literatūros klasikų prozos šedevrų.
Kol mūsų talentingieji „formuoja teatro veidą“ svetur, lietuvių teatras sparčiai praranda individualius veido bruožus virsdamas kičine savo paties karikatūra.
Ar galite įsivaizduoti žilą Hamletą raudona klouno nosimi? Būtent tokį Danijos princą vaidina Nacionalinės premijos laureatas Vytautas Paukštė gruzino Beso Kupreišvilio spektaklyje.
Druskininkų „Eglės“ sanatorijoje įvyko ypatinga premjera, svarbi ne tik dėl to, kad teatro žiūrovai susitiko su Vilniuje gimusio pasaulinio garso rašytojo Romaino Gary romano „Gyvenimas dar prieš akis“ herojais…
„Uždaras vakaras“, „Raiši žirgai nešuoliuoja“ ir „Mėnulis nepaiso lojančių šunų“. Stebėtinai artimą ryšį turintys spektakliai: griaunantys ir vėl kuriantys scenos meno reginį, kur teatras – tik viena iš galimybių…
Bene keturis kartus atidėtas, atlikėjų sudėtį ir ne vieną pavadinimą pakeitęs, naujomis koncepcijomis apsunkęs choreografės Airos Naginevičiūtės šokio spektaklis „Mėnulis nepaiso lojančių šunų“ pagaliau buvo parodytas Menų spaustuvėje.
… Įvertini tą didžiulę distanciją, kurią sugebėjo nužengti mūsų folklorinis teatras nuo Dalios ir Povilo Mataičių Klojimo teatro Rumšiškėse iki Paulėkaitės, Gavenonio ir Bublytės sceninių realijų.
