Montuodamas scenas iš tiksliai apskaičiuotų, formaliai nepriekaištingų mizanscenų, režisierius suneria spektaklio įvaizdžius ant veiksmo ašies ir kviečia publiką atitinkamai juos interpretuoti. Tačiau pastaruoju metu atrodo, kad šios Koršunovo savybės paveikumas senka.
.JPG)
Tai veikiau „aktualų vaizduojantis teatras“, kuris yra socialinis tiek, kiek gali pasikliauti žiūrovo noru ir gebėjimu susikurti „socialinio įvykio“ efektą savo galvoje.
Sakytum, laikysena agresyvi, provokuojanti, bet… Kokių šiukšlių raginama atsikratyti? Juk iš esmės spektaklyje „Kartu“ sukuriamas kone tobulai harmoningas pasaulis: visi čia vienodi pydarai.
Paradoksalu, kaip šiomis dienomis pasirinkus ukrainietišką kūrinį, komentuojantį sovietinį režimą, galima visiškai atsiriboti nuo politinių aktualijų. Ir tik nereikia pradėti apie tai, jog meno ir politikos nevalia maišyti!
„Kartu” vyrauja chaosas, pasimetimas, nusivylimas, laisvai liejasi degtinė, dusina cigarečių kvapas ir ant aktorių bei žiūrovų nusidriekia sovietinis šešėlis. Bet ar tai susilieja į vieningą visumą?
„Barikadininkai“ mėgaujasi tuo, kad gali karikatūromis paversti pirmuosius Nepriklausomos Lietuvos politikus, ilgiau negu pusvalandį parodijuoti mįslingą Šimėno dingimą… Jie tikrai gali! Ir gali gerai. Tačiau kas iš to?
Stanislavskiškoji psichologinė vaidybos tradicija nėra joks blogis, tačiau kolektyviniame kūrinyje, siekiančiame išsakyti asmenines pozicijas, griauti įprastus teatrinius standartus, tokia vaidyba įneša falšo, melo elementą.
Aktoriams būdingas uždaras „bendraminčių“ būrelio fenomenas. Vadinasi, jie visuomenės nebeatspindi, jie parodo tik save. O jei teatre visuomenė neatsispindi, šakės teatrui kaip demokratiškam menui.
Epizodai iš AT kabinetų buvo be galo kuklus aidas to, ko „Barikadų“ kūrėjai nė matyti negalėjo – 1988-aisiais dar studento Gintaro Varno su bendrakursiais darytų „Šėpos“ teatro vaidinimų su tais pačiais personažais, bet lėlėmis.
