Ar galima pagal režisieriaus Antano Obcarsko pastatymą identifikuoti, apibrėžti dabartinę dvidešimtmečių kartą? Be abejonės.
Jeigu pasaulis valdomas manipuliacijomis ir stereotipais, tada niekas neturi prasmės ir naikinti tokią visuomenę nėra nusikaltimas.
Nors skaityme ir spektaklyje tekstas tas pats, ta pati režisierė, vis dėlto baigtas darbas nebeatrodo toks šviežiai keistas ir įdomus.
„Trijulis aukštyn kojom“ prašyte prašosi aptarimo, nes tikėtina, kad mažieji žiūrovai (o tikriausiai ir kai kurie tėvai) po spektaklio liks sutrikę.
Platelio „baletai“ – daugiau nei tris dešimtmečius trunkanti kūno galimybių laboratorija, kurioje judesiai dėliojami į vidinio poreikio nulemtą mozaiką.
Lietuviškajame Tumino teatre nebuvo aktorių „žvaigždžių“. Maskvoje jis priverstas dirbti beveik vien su „žvaigždėmis“, mirtinai stokojančiomis autoironijos įgūdžių.
Rimti, simpatiški, talentingi Mažojo artistai, gavę į rankas itin silpną, itin nescenišką medžiagą, padarė viską, ką galėjo, ir padarė gerai.
Beveik šešiasdešimties metų režisierius ir choreografas laikosi savo stiliaus ir meninių priemonių rinkinio nepriklausomai nuo nagrinėjamos temos ar problemos.
Visas šis kartų bumas man asocijuojasi su, tarkim, astrologija ar būrimu taro kortomis. Paprastai tokį mąstymą pašiepi, tačiau horoskopus vis tiek pasiskaitai.
