Martynas Rimeikis, suradęs balansą tarp realistinės istorijos ir šokio metafizikos, išryškina savąją Kafkos „fantastinio realizmo“ versiją.
Spektaklio metu Benediktas galėjo šokti su prie pulto stovinčiu dirigentu, riedlente važinėtis scenoje ir stebėti orkestro muzikantus.
Tie, kurie jau matė spektaklį, sakė, kad tai Vilniaus hitas, kad Lietuvos nacionalinio dramos teatro salėje – entuziazmo apimtos minios.
Kas išryškėja scenos švaroje – tai jautrus aktorių ryšys. Net funkciškai konfrontuodami, jie žvelgia vieni į kitus atidžiai, liūtaširdiškai.
Taigi, „aha!“ – spragteliu spektaklio kūrėjų adresu it Triušis Kengai: jūs išsprendėte vaizdą, lyg vaizdas būtų viskas.
Árpadas Schillingas leidžia sau paaukoti lietuviško režisūrinio teatro tradiciją, priversdamas ją pačia savimi paspringti.
Atrodo, kad išsilaisvinti iš šeimos įtakos, ypač finansinės priklausomybės, yra pagrindinė asmenybės autonomijos sąlyga.
„Autonomijoje“ girdime žodžius, bet nėra nė vieno sakinio; matome puikius aktorius, bet nėra nė vieno vaidmens. O ketinimų būta masyvių.
Lyg vartytum seną giminės fotoalbumą, iliustruotą tarp realybės ir mito jau pasiklydusiais artimųjų pasakojimais.
