Lietuvos nacionalinio dramos teatro repertuaras greta Joëlio Pommerat „Raudonkepurės“ pasipildė dar viena šiuolaikine pjese vaikams - vokiečių autoriaus Carsteno Brandau filosofiniu kūriniu „Trijulis aukštyn kojom“. Tai - originaliai poeziją ir absurdą supinantis tekstas, kurio grožį ir įtaigą meistriškai perteikė vertėja Rūta Jonynaitė. Nesunku įsivaizduoti, kad „Trijulis aukštyn kojom“ būtų puiki paveikslėlių knyga. Tačiau Carstenas Brandau savo kūrybos partneriu pasirinko ne dailininką, o nepažįstamus teatro kūrėjus. Paantraštę užrašė tokią: „Gabalėlis teatro VISIEMS nuo 4 metų“.
Pjesę paversti „gabalėliu teatro“ LNDT Studijoje ėmėsi jaunų menininkų komanda: režisierė Giedrė Kriaučionytė, scenografas Vladas Suncovas, kostiumų dailininkas Antanas Dubra ir kompozitorė Karolina Kapustaitė. Vienulį, Dudulį ir Trijulį vaidina aktoriai Marius Čižauskas, Jovita Jankelaitytė ir Kirilas Glušajevas. Sprendžiant iš rezultato, labiausiai spektaklio kūrėjų vaizduotę uždegė pjesės ir jos veikėjų neįprastumas. Kaip galėtų atrodyti Vienulis, Dudulis ir Trijulis, kurie yra nežinia kas, aišku tik, kad ne paukščiai (?), ir kokiame pasaulyje jie gyvena, - atrodo, jog tai svarbiausi klausimai, į kuriuos ieškojo atsakymo „Trijulio aukštyn kojom“ kūrėjai.
Todėl patraukliausia - vizualioji spektaklio pusė. Antanas Dubra veikėjus aprengė pastelinių spalvų ekscentriškais ir įdomiais tyrinėti kostiumais, o Vladas Suncovas juos įkurdino šaltoje metalinėje instaliacijoje-atrakcione. Simetriškas strypų labirintas įkūnija tvarkos, kurios yra apsėsti Vienulis ir Dudulis, idėją ir kartu trukdo jiems bendrauti. Tai ir yra pagrindinė pjesės mintis: jei beatodairiškai laikysiesi taisyklių, gali prarasti kai ką labai svarbaus.
Nereikia nė sakyti, kad tai labai rizikinga mintis, turint omenyje tikslinę spektaklio auditoriją - 4-7 metų vaikus. Šio amžiaus tarpsnio vaikams tvarka yra gyvybiškai svarbi, užtikrinanti saugumo jausmą. O Brandau iš tikrųjų apverčia pasaulį aukštyn kojom: „Jei būtume paukščiai, visa skaičių seka apvirstų AUKŠTYN KOJOM. Ir mielasis Dudulis galėtų pirmas pavadint mane MIELUOJU.“ Man regis, pjesėje šią „ereziją“ atperka jausmingumas. Vienulis ir Dudulis ilgisi kitokio pasaulio ir kitokio bendravimo:
Dudulis: Būtume PAUKŠČIAI. Noriu pasakyt. Tu nebebūtum PIRMAS. O AŠ. Aš nebebūčiau visada ANTRAS, noriu pasakyti. Švilpautume kaip PAŠĖLĘ sumišai.
Vienulis: Tu man sakytum MIELASIS.
Tyla
Dudulis: MES ne paukščiai, Vienuli.
Vienulis: Ne, mielasis Duduli. Deja.
Ir būtent šis „deja“ leidžia atsirasti Trijuliui - jausmus vertinančiam labiau už taisykles. Būtent dėl šio ilgesio jam pavyksta Vienulio ir Dudulio pasaulį, kuriame Vienulis visada pirmas, o Dudulis visada antras, apversti aukštyn kojom. Priešmokyklinukai viso šito suvokti, be abejo, negali. Ir neturi. Tačiau jie gali atpažinti jausmus. O štai jausmų ir suprantamo personažų bendravimo labiausiai ir trūksta Giedrės Kriaučionytės spektaklyje.
Vaikui ne taip svarbu išsiaiškinti, kas tie Vienulis ir Dudulis; jam svarbiausia - ar jie draugai. Ar draugai? Nežinia. Jovitos Jankelaitytės Dudulė - minkštesnė, jausmingesnė ir tikslesnė, ieškanti kontakto. Ar ji bent kiek rūpi Mariaus Čižausko Vienuliui, kuris tiesiog impozantiškai žongliruoja žodžiais, sunku suprasti. Gerokai daugiau aiškumo į spektaklį įneša pasirodęs Kirilo Glušajevo Trijulis. Nepaisant viso savo keistumo, Trijulis aiškiai įkūnija kitokio - bauginančio ir kartu viliojančio savo kitoniškumu - archetipą. Mažiesiems žiūrovams jis - paprasčiausiai kitoks vaikas, norintis tapti trečiu dviejų bičiulių draugu. Vis dėlto režisūros požiūriu antroji spektaklio dalis gerokai suvelta - įvykių eigą tampa sunku sekti net ir suaugusiems.
Visiškai nenoriu pasakyti, kad kūrinyje vaikams būtinai viskas privalo būti paprasta ir aišku. Čia mes, suaugusieji, pernelyg nerimaujame, kaip vaikas supras, kad, pavyzdžiui, „Trijulis čiumpa kirminą. Praryja - ir pasaulis apsiverčia aukštyn kojom. Vienulis ir Dudulis pakyla aukštyn. Į dangų. Kuris dabar yra žemė.“ Vaikas gali susierzinti dėl tokių „nesąmonių“, bet gali ir susižavėti, nustebti. Nelygu vaiko temperamentas ir mąstymo būdas. Bet kokiu atveju jam atveriamas kitoks požiūris į pasaulį, iš kurio daug galima pasimokyti. Bet tam visų pirma jis turi aiškiai išgirsti! Kalbinė pjesė vaikams - didžiulis iššūkis, reikalaujantis ypatingo rakto. Kol kas neatrodo, kad režisierė būtų jį radusi. Aktoriai dažnai „normina“ keistą pjesės kalbą, nesilaiko muzikalaus ritmo, netaisyklingai kirčiuoja, neva „improvizuoja“, keisdami tekstą (per premjerą teko išgirsti net tokių frazių, kaip „iš jo eina ignoras“). Mažiausiai priekaištų šiuo požiūriu nusipelno Jovita Jankelaitytė.
Tokie kūriniai kaip „Trijulis aukštyn kojom“ prašyte prašosi aptarimo, nes labai tikėtina, kad mažieji žiūrovai (o tikriausiai ir kai kurie tėvai) po spektaklio liks sutrikę. Tai anaiptol nėra blogai, tačiau jiems reikėtų sudaryti galimybę išreikšti savo jausmus. Apmaudu, kad tai neįeina į LNDT edukacinės veiklos viziją.
