Spektakliui režisierius atrado asketišką formą, o pjesės talmudą su beveik nekupiūruotu tekstu įspraudė į aktorių rankas. Tarsi priekaištingai žvelgdamas mūsų plepiam amžiui į akis Jonas Vaitkus nestabdo kalbos krioklio, net jei jis virsta bedvase akustika.

„Nutolę toliai“ – užuominų spektaklis. Visi kūrėjai lyg nebyliai, neregiai bandė atrasti praeities žemę, kurioje šiuolaikinis žmogus geriau suvoktų save.

Premjerinis Klaipėdos muzikinio teatro spektaklis – Claudio Monteverdi´o opera „Popėjos karūnavimas” susilaukė gana kontroversiškų teatrologų ir muzikologų atsiliepimų. Sutariama tik dėl vieno – muzikinės šio kūrinio atlikimo sėkmės.

Iš tiesų žiūrint spektaklį kyla klausimas: kodėl mintyse skambėjo: „vaikams“? Iš kažkur atsiradęs įsitikinimas, jog pasaka yra skiriama tik vaikiškai auditorijai?

Atrodo, jog menas nebegali kelti nemalonių klausimų, tiesiog turi paklusti publikos norams. Kita vertus, ar nepamirštama, kaip reikia klausti?

„Dansemos“ organizatoriams trečiasis festivalis – tai milžiniškas žingsnis į priekį, o Lietuvos mažųjų žiūrovų auditorijai – tikra šventė, padedanti pažinti, suprasti ir pamilti šiuolaikinį šokį.

Keturioliktasis „Naujasis Baltijos šokis” – labiau krizinis nei tarptautinis šiuolaikinio šokio festivalis. Bet netikėtai ši savybė padėjo Lietuvos choreografams būti labiau pastebėtiems, nepaskęsti, kaip kad buvo ankstesniuose festivaliuose, užsienio choreografų spektaklių gausoje.

Inscenizuodamas pirmąją Ivaškevičiaus pjesės dalį režisierius Rimas Tuminas, regis, pabrėžia, dar labiau išryškina atotrūkį tarp solidžios praeities asmenybės ir „nesolidaus“ jos atgaivinimo būdo.