„Raštininkas Bartlbis” Jaunimo teatre: Bartlbio nešamos paslapties mįslė taip ir liko įminta tik miglotai, tačiau režisieriui pavyko įtikinamai papasakoti istoriją apie visuomenės pasidavimą (ar tiesiog parsidavimą) spalvotosioms kupiūroms.
Beveik visus etiudus persekiojo nenutrūkstantis žodžių srautas, aktoriams užkertantis kelią sukurti visaverčius, nevienspalvius vaidmenis bei pabrėžiantis režisūros trūkumą. Momentai, per kuriuos aktoriai bendraudavo su publika – patys gyviausi.
Nors ir matoma režisieriaus Rolando Kazlo intencija papasakoti graudžiai juokingą istoriją, tačiau spektaklis vis dar ieško savo žanro, jam trūksta ryškesnių kontrastų, aiškesnio akcento.
Klajojantys trubadūrai, urviniai režisieriai, banalių „situacijų komedijų“ statytojai ir gerai įmitę kai kurių teatrų (tiksliau, prekyviečių) vadovai su ryškiu užrašu ant kaktos „Ko pageidaujate?“, turėtumėte bent suvokti, kad jūsų veikla vienadienė ir jokios išliekamosios vertės, deja, neturi.
Teatrui dengiantis teatru užstringama… teatre. Save kontempliuojantis kūrinys tampa nebeįdomus. Nors akis gaudo kiekvieną judesį, scenos, kostiumo pasikeitimą, asmens tai nepaliečia.
Anuometiniai jauni aktoriai buvo berniukai iš teatro, labai fiziški, tačiau regimai besidrąsinantys, su dar nenudžiūvusiu mokomosios scenos etiudų pienu ant lūpų. Dabartiniai – iš gatvės, savo personažus konstruojantys iš šiandieninės agresyvios laikysenos stereotipų.
Gintaras Varnas po 14 metų pertraukos į sceną grąžino ispanų poeto Federico Garcios Lorcos pjesę „Publika”. Režisierius pabrėžė, kad šįsyk kūrė visiškai kitokį spektaklį.
Šio straipsnio savotiškas epilogas galėtų būti kitas įvykis Panevėžio dramos teatre, režisūros klasiko Antano Sutkaus žodžiais tariant, „vieno veiksmo mutinys“, atskleidžiantis apgailėtinai nusilpusios trupės administracinį aspektą.
Kai randi savo vietą, netgi nedrąsu pakelti akis į aktorius. Nes į kieno akis žiūrėsi: aktoriaus, kurį gerai žinai iš kitų vaidmenų, ar personažo, kurio dar nepažįsti?
