Turint omeny pagreitintą mūsų laikų įvykių multiplikaciją, keturiolikos metų laikotarpis, skiriantis abu spektaklius, yra didžiulis laiko tarpas Lietuvos kultūros kismo istorijoje.
Vis dėlto spektaklis – linksmas. Ir – nesaugus. Gali būti, kad būtent Tavęs, garbus žiūrove, Satinas paklaus: „Ar nori išgerti už žmogų?“ Nesutrik, būk pasirengęs atsakyti ir pakelti Veros Muchinos dizaino daugiabriaunę stiklinaitę.
Abu režisieriai pasirinko nelengvą medžiagą. Areimai teko susitvarkyti su didžiule pjesės apimtimi, o Jankevičiui – Roberto Schneiderio romaną „Miego brolis” paversti pjese.
„NETIKIU“, anot įžymiojo Stanislavskio. Argi įmanoma patikėti Fedros „kančiomis“, kai choreografo interpretacijoje ji vaizduojama lyg senutė, nuo metų naštos jau sulinkusi ir dažnai rankomis gniaužianti pilvą ar apglėbianti galvą?
Režisierė tarp žaismingos komedijos eilučių ji aptiko ir liūdesį, nostalgiją dėl neįvykusių meilių, nepavykusių gyvenimų. Tik su šiomis inspiracijomis derinami sprendimai suraikė spektaklį nevienodo storumo ir skonio riekėmis.
Jau dera, jau pribrendo laikas vadinti savais vardais ir šiuos mūsų kultūrinio gyvenimo reiškinius. Ir homofilinės pasaulėjautos kūrėjų pasaulis, ir jų kūrybos apraiškos taip pat yra mūsų kultūrinė patirtis, kuria turime teisę ir privalome didžiuotis.
Tomai Gailiutei, nepaisant klojimo teatro intonacijų balse, taip pat tinka energingos, patrauklios moters vaidmuo. Nedrįsčiau teigti, kad josios vaidmuo yra „suvoktas vidumi“, tačiau ji „maloniai žiūrisi“.
Režisieriui Vidui Bareikiui pirmajam Lietuvos scenoje pavyko gana tiksliai ir aiškiai parodyti mūsų teatrinę bendruomenę apnikusį šizofreninį nerimą, kylantį iš to, kad šiuo metu teatras daugiau ar mažiau reikalingas nebent tik pats sau.
Pasirinkdamas beprotnamio idėją, Gintaras Grajauskas tikrai nėra originalus, bet šiuo atveju toks pasirinkimas motyvuotas. Nes beprotnamis – bene vienintelė vieta, kur dvasinis nuogumas ir absoliuti sielos autentika yra suprantami ir pateisinami.
