G.Varnas drąsiai stojo į akistatą su dabartimi
Gintaras Varnas po 14 metų pertraukos į sceną grąžino ispanų poeto Federico Garcios Lorcos pjesę „Publika“. Režisierius pabrėžė, kad šįsyk kūrė visiškai kitokį spektaklį.
„Anuomet tai buvo mielas avangardistinis žaidimas, neatskleidęs giliųjų pjesės temų arba jomis perbėgęs paviršiumi“, - tvirtino G.Varnas, praėjusią savaitę sostinės „Menų spaustuvėje“ pristatęs antrosios „Publikos“ premjerą. Po 14 metų „Publika“ pateko į kitą pasaulį - agresyviai homofobišką ir veidmainišką.
Jame tolerancija virsta didžiausia nuodėme, o netradicinės lytinės orientacijos pripažinimas laikomas nusikaltimu, kuris yra baisesnis už gyvybės atėmimą. Jame kultūra jau nebeatsitiesia nuo reveransų vartotojiškumui. Teatras, norėdamas parduoti bilietus, scenoje bando imituoti tai, kas sklinda iš televizijos ekrano. Tokiame kontekste G.Varnas pasirinko vienintelį sąžiningam menininkui įmanomą kelią - drąsiai ir atvirai stojo į akistatą su dabartimi.
Sukūrė spektaklį kaip provokaciją, kaip poziciją. Tuo pat metu jis neišdavė ir savo meninių principų - jo teatras nevirto itin realistine, tiesmuka publicistika.
Meilė - mirties kaukė
G.Varnas su savo komanda kūrė spektaklį apie meilę, kuri tėra mirties kaukė, ir teatrą, kuris, kad būtų tikras, privalo nerti į gelmę. Pagal F.Garcią Lorcą - po smėliu. O tokio žingsnio kaina - gyvybė. Kito kelio nėra. Šiame teatre ir Romeo, ir Džuljeta yra vyrai. Jame taip pat nebeliko ribos tarp teatro ir tikrovės, poezijos ir prozos, veido ir kaukės. Tikra tiktai tai, kas sukelia kančią.
Ar pajėgi smėlio mandala, kurią spektaklio žmonės kuria ir griauna visą vaidinimo laiką, padėti priimti tokią tikrovę ar atmesti ją? Kažin. Kaip lengvai personažų susidūrimas iš šokio virsta kova, taip ir smėlio juosta apibrėžta erdvė netenka budistinių aliuzijų ir tampa ringu, mūšio lauku, mirtininkų palata.
Sugrįžusio teatro pavidalai
Keisdami kaukes „Publikos“ veikėjai gyvena savo iliuzinį gyvenimą ant visų įmanomų žmogiškųjų susitarimų ribų - lyties, statuso, aktoriaus ir personažo, net gyvojo ir mirusiojo. Paradoksaliausia yra tai, kad būtent teatras sutvirtina šią iš po kojų sprūstančią žemę.
Šiųmetėje „Publikoje“ kalbėdamas apie tikrąjį, gelminį teatrą G.Varnas taip pat drąsiai, kaip ir įveda homoerotikos temą, atsiveda į sceną ankstesnių savo spektaklių pavidalus. Barokinio kostiumo siluetas, žaislinis arkliukas, gulbė, kačių iškamšos, spinta-šėpa su lėlėmis, balerinos triko, metalinės ligoninės lovos ir daugybė kitų motyvų - atpažįstami ankstesnių G.Varno spektaklių ženklai, kurie sutvirtina naujausią pastatymą.
Pradeda ir uždaro ratą
Rizikinga kurti pamatus ant praeities šešėlių, atvirai pristatyti retrospektyvų požiūrį, prieš žiūrovus rašyti klaustuką prie kiekvieno autobiografijos punkto. Tarsi klausiant savęs ir kitų: koks tai buvo teatras - po atviru dangumi ar po smėliu? Tikrasis ar butaforinis? Sąžiningas ar žaidžiantis slėpynių?
Ko gero, toks žingsnis reikalauja dar daugiau asmeninės ir meninės drąsos nei visuomenės tabu erzinimas scenoje. 1996-aisiais scenoje pastatyta „Publika“ ne tik stoja į lygią gretą su kitais 2010-ųjų „Publikos“ scenoje susispietusiais praeities spektakliais. Daugiau: ji pradeda ir užbaigia ratą. G.Varno teatro mandalą. Kas toliau?
Teatro paslaptis - ir degtukų dėžutėje
* 1996 metais Lietuvos valstybiniame akademiniame teatre Atviros Lietuvos fondo surengtame forume „Kaitos taškas“ režisierius G.Varnas pristatė spektaklio eskizą pagal ispanų poeto ir dramaturgo Federico Garcios Lorcos „Publiką“.
* Tuomet unikali teatrinė patirtis prasidėjo dar neįžengus į spektaklio erdvę - nedidelė žiūrovų grupė į salę buvo palydėta pro šonines duris ir per užkulisius pateko ant scenos.
* Žiūrovų kėdės buvo sustatytos ant rato, kurį sukant paprastai keičiamos dekoracijos. Ant kiekvienos kėdės - po degtukų dėžutę su priklijuotu F.Garcios Lorcos portretu. Viduje - plunksnelė, saga, moneta, juostelės atkarpa, dar kažkas.
* Ne vienas tuometės G.Varno „Publikos“ žiūrovas tuos keturiolika metų saugo šią dėžutę. Kaip prisiminimą ir ženklą. Ženklą to, kas teatrui yra būtina jo tikrojo buvimo sąlyga - tam laikui, kol publika ir spektaklis yra kartu, turi įsikurti tikra bendruomenė.
* Tokiais būdais tuometė G.Varno „Publika“ žengė keletą esminių žingsnių savo žiūrovų link. Ir įvyko tai, ką galima pavadinti stebuklu: daugiasluoksnis siurrealistinės F.Garcios Lorcos pjesės tekstas susiliejo su savita teatro atmosfera - scenos dulkėmis ir pudra.
