Vaikystės duona „Keistuolių teatre“

Kamilė Žičkytė 2018-11-18 7md.lt, 2018-11-16
Scena iš spektaklio „Riešutų duona“. Lauros Vansevičienės nuotrauka
Scena iš spektaklio „Riešutų duona“. Lauros Vansevičienės nuotrauka

aA

Būdamas 27-erių, 1972-aisiais prozininkas, dramaturgas Saulius Šaltenis parašė apysaką „Riešutų duona“. 1976 m. jis pats ją inscenizavo režisierės bei pedagogės Dalios Tamulevičiūtės ir jos aktorių dešimtuko spektakliui „Škac, mirtie, visados škac“. Dešimtuko spektakliuose ryškėjo tuomet visai naujas režisierės požiūris į jaunimo problemas, vengta didaktikos ir moralų, o pagrindiniais kūrybos principais tapo teatrinė žaismė, improvizacija ir muzikalumas. 1978 m. pasirodė režisieriaus Arūno Žebriūno filmas. Istorija, nors šiek tiek papildyta ir pakeista, bet ta pati - idiliška jauno žmogaus gyvenimo pradžia, pirmoji meilė ir išsiskyrimas, įsimylėjėlių šeimų nesantaika ir atsisveikinimas su vaikyste - tuomet tapo tikru jaunimo hitu, lietuviška Williamo Shakespeare'o tragedijos „Romeo ir Džuljeta“ versija.

Šaltenio pjesė ne kartą statyta ne tik Lietuvos, bet ir buvusios Sovietų Sąjungos teatrų scenose, o ką jau kalbėti apie mokyklų teatro būrelius ar kultūros centrų iniciatyvas. Tad ir šiandien nestebina dramaturgijos aktualumas, nes šie jaunatviški išgyvenimai - bendri ir kiekvienoje kartoje atgimstantys iš naujo. 2004 m. Algirdas Latėnas, kadaise pats suvaidinęs Andrių Šatą legendiniame spektaklyje ir filme, pakvietė į spektaklio „Škac, mirtie, visados škac...“ premjerą „Keistuolių teatre“. Spektaklis, vis „jauninęs“ pagrindinių aktorių poras, netilo iki šio rudens, kai aktorius ir režisierius Aidas Giniotis, vienas iš „Keistuolių teatro“ įkūrėjų, pristatė spektaklį „Riešutų duona“, kuriame pagrindinius personažus kuria ir jo Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje vadovaujamo trečio vaidybos kurso auklėtiniai.

Scenografė Ramunė Skrebūnaitė ir režisierius, erdvei kurti naudojantys tik juodas kėdes bei ant ratukų važinėjančius juodus ir baltus kaimo gyvenimo elementus - trobą, seną radiją, kiaulę, karvę ir t.t., o personažus apvilkę juodais arba baltais kostiumais, spektaklį paverčia tarsi nespalvotų vaikystės nuotraukų koliažu. O balti masyvūs kai kuriose scenose aktorių apsigaubiami apsiaustai kuria asociaciją su tame pačiame teatre matyta tuomečių Giniočio ir Vlado Bagdono diplomantų roko opera „Meilė ir mirtis Veronoje“. Taip dar labiau išryškinama „Riešutų duonos“ bei „Romeo ir Džuljetos“ paralelė.

Idiliškame miestelyje, kaip rašoma pjesėje, „tryško nepaprastas gyvenimas ir niekur neregėtos aistros“. Lietuviškos provincijos užkampyje gaišta karvės, dega trobos, nuskyla dantys, iš nosies pilasi kraujas, blėsta ir vėl atgimsta ilgametė meilė, miršta ką tik gimę „netyčiukai“ vaikai. Tačiau sentimentalus žvilgsnis į praeitį tarsi išstumia bet kokį negatyvų saulėtų vaikystės dienų vertinimą ir Andriaus Šato atmintyje išlieka ne tai. Laiko perspektyva dažniausiai lemia ir ironišką santykį su praeitimi: įvykiai ir žmonės kelia juoką, žmonių savybės šaržuojamos, o įvykiai nebeatrodo tokie dramatiški.

Liuką Kaminskaitę spektaklyje vaidina Aistė Šeštokaitė arba Jovita Jankelaitytė, o Andrių Šatą - Lukas Auksoraitis arba Aurimas Bačinskas. Mano žiūrėtame spektaklyje vaidino iki tol teatro scenoje nematyti Šeštokaitė ir Auksoraitis bei Peliūkščio vaidmenį atliekantis Džiugas Širvys, kurie ateityje turbūt irgi įsilies į „Keistuolių teatro“ kolektyvą. Auksoraičio Andrius - kaimiškos natūros, jautrios širdies jaunuolis, pasakojantis pirmą savo meilės nuotykį. Pakeltas verksmingas balso tonas išduoda jį bandant pasiteisinti dėl vaikystės klystkelių ir tikrieji jaunuolio išgyvenimai lieka užslėpti. O Šeštokaitės Liuka - tikra Šato priešingybė: berniukiška, agresyvi ir šiurkšti.

Spektaklyje taip pat vaidina ir jau žiūrovams pažįstami aktoriai: Dalius Skamarakas - Kaminskas, Jurgis Marčėnas - Aliukas Šovinis, Judita Urnikytė - mokyklos direktorė, Vesta Šumilovaitė - Elytė Šatienė ir Justina Smieliauskaitė - Irena Meškutė. Visus personažus, išskyrus Andrių, Giniotis šaržuoja, veiksmus iliustruoja garsais, o komiškumas kuriamas ir žiūrovų reakcija sukeliama, tarkim, tam pačiam aktoriui vaidinant kelis tarpusavyje šnekančius personažus, jiems suteikiant kitus aksesuarus ir kalbos manierą (pavyzdžiui, Vaidotas Žitkus vaidino visus Šatų šeimos vyrus - tėvą, brolį ir senelį) ar kelis kartus pakartojant veiksmų seką ir pan. Kadangi komiškumas kuriamas iš to, kas yra žmogiška, - juokas turi ir socialinę prasmę. Šiuo atveju jis daug pasako ne tik apie tuos, kurie scenoje, bet ir apie žiūrovus.

Vilniuje kultūrinis gyvenimas labai centralizuotas, tačiau miegamajame rajone įsikūręs „Keistuolių teatras“, esant patogiai susisiekimo infrastruktūrai ir atraktyviam repertuarui, sulaukia savo žiūrovų. Laisvės vaikus sentimentai užplūsta ir grįžus atgal į „Keistuolių teatrą“: prisimenami vaizdiniai iš pirmųjų teatre matytų spektaklių „Aukštyn kojom“, „Smaragdo miesto burtininkas“, „Jonas kareivis“, „Peliuko Miko smagumai“, o galvoje vis dar skamba dainelių melodijos. Atsinaujina ne tik žiūrovų, bet ir teatro aktorių gretos: „Riešutų duonoje“ vaidina jau penkta aktorių karta, o per trisdešimt teatro gyvavimo metų jame sukurta daugiau nei trisdešimt spektaklių vaikams ir tiek pat suaugusiesiems. Per tiek metų susiformavo ne tik žiūrovų ratas, bet ir „keistuoliška“ vaidybos maniera, štampai ir savotiška amplua sistema, todėl supanašėjo ir spektakliai. Vis dėlto ar žiūrovas pajėgus atsiriboti nuo iš vaikystės lydinčios simpatijos ir „išaugti“ iš metų metais besikartojančių, juoką keliančių kūrybinės komandos triukų? Juk einant metams turėtų keistis ir teatro, ir žiūrovo estetiniai poreikiai.

7md.lt

recenzijos
  • Nesmurtinė lėlės prigimtis

    Kone pramoginio žanro siausmas, idealiai tinkamas restoranų aplinkai, virsta aktorę transformuojančia terapija, o daugeliui gerokai įkyrėjusi Édith Piaf muzika – artefaktu, kuris leido ištverti baisiausias gyvenimo minutes.

  • Iščiupinėjant, išglostant kūnus

    Čia vyksta intymi pažintis: scenoje šie kūnai turi pakankamai laiko vienas kitą atidžiai apžiūrėti, apčiupinėti ir nuglostyti. Pasitikėjimui sukurti tarp veikiančiojo ir žiūrinčiojo taip pat paliekama užtektinai laiko.

  • Be pauzių

    „When the bleeding stops“: spektaklis čia reikalingas kaip susitikimo forma, atvirumo įrankis. Kol kiekviename kambaryje neįvyks daugiau atvirų, gėdos atsikračiusiųjų pokalbių, dar ilgai šis projektas nenustos būti aktualus.

  • Apie sustojimus, atsisveikinimus ir pažadus

    Spektaklis „Arrivederci“ yra atsisveikinimas. Atrodo, kad režisierius ne tik referuoja, bet ir bando užbaigti kituose spektakliuose („Jona“, „Makbetas“, „Sala, kurios nėra“) pradėtas dramaturgines linijas.

  • Kas būtų, jei nustotų rūgti kopūstai?

    Keistumas meno kūrinyje savaime nėra trūkumas, dažnai net priešingai, bet „Fermentacijoje“ jis tiesiog nuobodus. Siužeto posūkiai ne stebina, o smegenų ekrane įžiebia užrašą KPŠ.

  • Mirtis lietuviškame užmiestyje

    Nurodoma, kad Jasinsko ir Teteruko režisuota „Chroma“ – „pasakojimas apie kalbos, vaizdo ir žmogaus grožio troškimo ribas“, tačiau man spektaklis suskambėjo kaip engtų ir neigtų jausmų prasiveržimas.

  • Komedijos gimimas iš žaidimo dvasios

    Reikia labai įtempti valią, kaip sako spektaklio Kantas, norint įžvelgti pjesės aktualumą. Todėl sakyčiau, kad Koršunovas su Mažojo teatro aktoriais ir komanda iš pjesės ne tik išsiurbė visus vertingiausius syvus, bet ir kilstelėjo ją.

  • Kita stotelė – pasipriešinimo melancholija

    Aktoriai taip ir neišėjo nusilenkti. Laikosi Juozo Miltinio tradicijų? O gal tiesiog nebėra kam lenktis? Miestas, kuriame prasidėjo ši istorija, jau miręs. Ten traukiniai nebestoja.