„Baravykas kad supyko, / O supykęs - kad suriko! / Trenkė kumštimi / Į pušį: / - Grybai, eisime į mūšį!“ Atsiverčiu J. Marcinkevičiaus „Grybų karą“, šimtus kartų nučiupinėtą knygelę su T. Kulakausko iliustracijomis, ir iš jos, kaip iš tos vieną ir tą pačią, bet stebuklingai šiltą melodiją sukančios muzikinės dėžutės pasklinda gyva vaikystės muzika. Kiekvienas posmelis, pasirodo, saugiai sėdi pasąmonėje, tuoj pat išsikrapšto iš ten ir laimingas nurieda traukdamas iš paskos ir kitus... Ką čia bepridursi, ir taip viskas aišku.
V. Masalskis visgi rizikavo ir pridūrė. NDT mažojoje salėje jis rodo 40 minučių spektaklį vaikams „Grybų karas“ su Vilniaus kolegijoje auginamais aktoriais. Žinoma, 12 aktorių turi daug parako ir dirba scenoje atsidavę, tačiau grybų pulkaunyko Baravyko patranka, mano galva, taip ir neiššauna.
Marcinkevičiaus itin kapotai ritmiškai sueiliuotos poemos posmelių grandinė, scenoje sutraukyta atskirais epizodais, prarado kažkokią elementarią, bet svarbią šerdį, nestabdomą pulsaciją. Jeigu ją buvo būtina nuolat stabdyti - poema (arba tiesiog labai ilgas eilėraštis) juk trumpa ir spektaklio metražui jos neužtenka, - tai tuomet visu pajėgumu turėjo įsijungti papildomi teatriniai „motorai“. Manau, nauja jungiančia šerdimi galėjo tapti specialiai sukurta savarankiška muzika, kuri dengtų sceninio teksto duobes, laikytų spektaklį „už ausų“, kad jis nesmukčiotų. Taip, aktoriai, apsiavę „instrumentiniais“ batais su apvaliais riestais galais, nuolat trepsėdami ir visaip ūbaudami, patys sau sukuria muzikinį foną, bet jo energija silpnoka.
Ir po spektaklio - bent man - norėjosi pertraukos ir sugrįžimo į salę, kurioje vėl iš naujo ir veržliai „prasisuktų“ ta pati pasaka, ją vos kitaip pasakojant, intonuojant (na, iš tos amžinos litanijos: mamyte, pasek man tą pačią ir nuo pradžios!)... Štai jums ir taip reikalingas antras veiksmas būtų.
Masalskis sako kūręs cirko areną ir 12 klounų joje. Taip, klounus su gaivios samaninės spalvos šalikėliais, su minimaliom priemonėm išauginamais grybais, sraigėm ir pinavijom matome. Tačiau tikrojo cirko klounada, kiek prisimenu, yra žaibiška, trinktelinti tau per galvą linksmai ir tuoj pat varanti į areną kitą, jau kitokį herojų. Čiagi vis tiek reikėjo papasakoti istoriją, pasaką, sugroti „grybų maršą“.
Spektaklio aktorius lygiai prieš metus jau teko laimė pamatyti jų studijų vaidinime „Kalnas“. Tuomet jaunų žmonių energetika stebuklingai užpildė visą didžiąją NDT salę. Ansamblis sutartinai lipo ir užlipo ant sugalvoto savojo kalno. Dabar, stebėdamas grybų armijos vaidmenukus, jauti, kaip jiems visiems norisi greičiau užaugti, ištrūkti, suvaidinti nors mažą, bet tikrą charakterį. Sėkmės.
* * *
Kai pakyla senoviška, įstabi ir turbūt vienintelė Lietuvos teatre keliama į viršų VMT uždanga, pasivaidena, kad tuoj prasidės toks pats senas ir įstabus tuminiškas „Vyšnių sodas“. Deja, visi čechoviški herojai geso ir užgeso XIX amžiaus pabaigoje, juos pakeitė šitie gorkiški, kur kas smarkesni, bet taip pat nelaimingi. Atrodo, tuoj triokštelės ir įstrigs anoji „Vyšnių sodo“ spinta. Ne, sienas ir lubas laiko sunki sija, jokių iliuzijų niekas čia nebepuoselėja. Spektaklio „Motina. Vasa Železnova“ sofutės jau gerokai aptrintos - kadaise Lopachinas ir kiti pirkliai susišlavė dvarininkų sodybas su visais baldais...
Šitoje M. Gorkio pjesėje, kurią jis parašė 1910 m., dar nuskamba ilgesingi žodžiai apie Vasos šalia namų prižiūrimą sodą, o kažkas iš herojų, turbūt pagiriomis, sušunka: „Į Maskvą! Į Maskvą!“ Bet tai tik pjesės balastas, tarsi remarka, į kurią galima nekreipti dėmesio. Kitoje, Gorkio patobulintoje pjesės redakcijoje (parašytoje 1935 m. ir dažniausiai statomoje) - nebebus jokio sodo, jokių čechoviškų pezalų, o herojai - susiformavę geležiniai Železnovai.
Naująją „Motiną“ intertekstualiai praplečia ir aktorių sudėtis - gruodžio 16 d. spektaklyje vaidino, galima sakyti, klasikiniai „vyšniukai“: E. Gabrėnaitė, R. Bagdzevičius, L. Pobedonoscevas, M. Capas. Būtent jie - kiekvienas iš skirtingos pusės - ir laikė tą režisieriaus K. Glušajevo akcentuojamą ikoną.
Svarbu, kad Vasa ne valdo, o stebi. Ji dar ne tiek ir nutolusi nuo Švenčiausiosios spinduliuojamo įvaizdžio. Kai Gabrėnaitė (Vasa) spektaklio pradžioje prabyla, žodžiai tarsi stringa jos gerklėje, ji turi juos išdaužti, ištęsti balses. Šioje pjesės redakcijoje Vasa nėra dominuojanti - visapusiškai karaliaus ir staigiai mirs ji tik toje populiarioje antrojoje Gorkio sukurtoje versijoje, savo feministinėmis užmačiomis sėkmingai pasiekusioje XXI amžių. Kaip įdomu būtų kada nors išvysti scenoje tokią moters evoliuciją - Gabrėnaitę, vaidinančią Vasą Antrąją.
Aktorine branda nustebino Bagdzevičius (dėdė Prochoras) - šiek tiek laisvūną Gorkį primenanti, nevaldoma russkaja duša, ir Capas (ūkvedys Michailas) - iki lemtingos minutės tylintis Vasos užnugaris. Nors retai pašaukiama į sceną, „senoji gvardija“ tokia ir išlieka. Pobedonoscevas neįgalaus, pikto ir gailaus Vasos sūnaus Pavelo vaidmenyje tiesiog maudosi, aktorius, atitikdamas savo pavardę, organiškai gali užkariauti bet kokią sferą.
Režisieriui pavyko (kol kas gal ne iki galo) suveržti išplerusį gorkišką tekstą. Veiksmas supresuotas vieno kambario ir tarsi vieno stovinčio laiko citadelėje, iš kurios sunku išsiplėšti lauk, galima tik suktis aplink ratais ar nuolankiai stebėti. Nuolankumas prisišaukia lemtį - Pavelas sugeba už grašius supirkti ikonas ir ruošiasi jomis prekiauti, Vasa atstumia savo vaikus ir nori auginti anūkus. Gabrėnaitės akyse, baigiantis veiksmams, vis dažniau tyvuliuoja ašaros, ji tarsi nenori, bet eina, stumiasi į priekį. Valdžia vis tiek bus, jau yra jos rankose, nei vienas vyras tos valdžios nebepakelia, lieka jai vienai valdyti. Tokia keista Sopulingosios, žvelgiančios tolyn pro savo vaikų galvas, dalia.
