„Šito vaiko” premjera į Nacionalinio dramos teatro mažają salę traukė jaunus žmones. Ne vaikus, atvedamus už rankos, o tuos, kurie patys renkasi, kur jiems leisti laiką. Tokios auditorijos dėmesiui yra bent pora priežasčių: spektaklio tema ir atlikėjai.
Prancūzų dramaturgo Joëlio Pommerat pjesė - tai serija monologų ir pokalbių, nesiejamų jokio siužeto, tačiau visi jie parodo vis kitokią tėvų ir vaikų santykių briauną. Daugelio tėvų ir daugelio vaikų. Atvirai, šiurkščiai. Be nutylėjimų.
Vaidina Lietuvos muzikos ir teatro akademijos antrakursiai, būsimieji kino aktoriai su savo dėstytojais, kuriuos laiko kelrodėmis žvaigždėmis - Viktorija Kuodyte ir Dainiumi Gavenoniu. Spektaklis „Šitas vaikas” - jų bendras kūrinys, jų tiesos sakymo egzaminas.
J.Pommerat šitą savo pjesę parašė, išklausęs realių istorijų, kurias jam pasakojo Normandijos priemiesčių gyventojai. Apie viltis, kurios apima, kai lauki vaiko. Apie tėvišką despotizmą ar motiniško rūpesčio įkyrumą. Apie nesugebėjimą būti jautriu savo vaikui, jo asmenybės prievartavimą pagal save.
Aktoriai, kurdami savo ”Šitą vaiką”, išklausė vieni kitų istorijas apie santykius su tėvais, laimės akimirkas ir traumas. Studentų monologai nufilmuoti ir rodomi spektaklio metu. Jie įsiterpia į J.Pommerat tekstą ir veikia galbūt stipriau, nei pati pjesė (anot teatro informacijos, „Šitas vaikas” yra „bene garsiausia J.Pommerat pjesė, pelniusi Prancūzijos teatro kritikų asociacijos apdovanojimą kaip geriausias 2006-ųjų dramos kūrinys ir pastatyta daugelyje šalių”).
Bet nereikia teatre tikėtis nuogos dokumentikos, privačių skaudulių išviešinimo. Tą pabrėžia ir pats dramaturgas, sakydamas, kad „draminė kūryba nėra tikslus realių istorijų perpasakojimas. Siužetą sugalvoju aš, t. y. rašytojas. Rašydamas aš ir atsiskiriu nuo tikrovės”.
Ir dramaturgas, ir aktoriai kuria personažus, kurių traumos išdidintos ir išgrynintos, jos universalios, todėl taip lengvai atpažįstamos. Net jei matai scenos ekrane jauną veidą stambiu planu, jauti to žmogaus susijaudinimą ir tiki jo atvirumu, o paties gerklėje kyla tumulas nuo savų analogiškų patirčių - tai nėra primityvi šeimos paslapčių išdavystė.
Realus pasakojimas virsta kūriniu, apibendrinimu, ir nereikia jo painioti su realybe. Panašiai atsitinka su gimdymo scena spektaklyje „Šitas vaikas”: tai ne ligoninė, o grumtynės - motina apsikabinusi suaugusį sūnų, kurio dar nenori „paleisti” į gyvenimą, o visa aplinka reikalauja „paleisk” ir pats žmogus veržiasi iš glėbio.
Daugumos spektaklyje dalyvaujančių studentų vaidmenys - ekrane.Tik keletui iš keliolikos tenka suvaidinti po trumpą J.Pommerat pjesės sceną, ir čia jų partneriais tampa dėstytojai V.Kuodytė, D.Gavenonis, Adrija Čepaitė. Retas pedagogikos seansas!
Vaidinimo metu visi dalyviai esti scenoje, nors dauguma epizodų - duetai. Studentai dailininkės Laurynos Liepaitės aprengti vienodomis striukėmis („pusė kvartalo vaikų tokias nešioja”, sakoma pjesėje). Jie nuolat turi ką veikti scenoje - klausytis, šokti, lakstyti, stebėti, pritarti, ginti.
Dėstytojai savo epizodams pakyla iš pirmos eilės. Rituališkas pirmasis jų įėjimas: D.Gavenonis ir V.Kuodytė patiesia savo studentės monologui baltą švarią paklodę. Tai tarsi tuščias lapas, kurį jie drauge prirašys, linkėjimas sakyti tiesą, nesipurvinti. O monologas apie tai, kokia šita mergina būsianti puiki motina savo gimsiančiam vaikui. Ir tikrai ne tokia, kaip jos motina.
Sulig kilusiu įtūžiu paklodė sulankstoma ir sviedžiama atgal. Tik jau ne talentingai aktorei ir jautriai dėstytojai V.Kuodytei, o jos personažams - netobuloms motinoms, įkyrioms, suvargusioms, neprotingoms ir nelaimingoms. Tokioms, kurių imi vengti ir kurių viena spektakliui baigiantis susivoks atsiprašyti savo vaiko, nes „motina gali daug išmokti iš savo vaikų. Kaip norėčiau būti tai supratusi anksčiau” . V.Kuodytė-Motina tuo stringančiu atsiprašymo kalbėjimu teisia ir baudžia save. V.Kuodytė-pedagogė subtiliausiai įrodo teatro etikos realybę: nėra mažų vaidmenų, nėra nesvarbių spektaklių.
Ieškantiems „Šitame vaike” aktorystės meistriškumo - kaip tik V.Kuodytės vaidinami epizodai. Ypač tragiškasis, kur finale motina baugiai artinasi prie paklode uždengto kūno, kad atpažintų jį arba ne. Ir gretimas epizodas - jau minėtas sunkus atsiprašymas, motinos monologas jos vengiančiai dukrai. Abiejų motinų scenos parašytos kaip solinės, ir aktorė priima dramaturgo duodamą naštą. O kadangi dauguma epizodų duetiniai - tėvų ir vaikų - juose V.Kuodytė, kaip ir D.Gavenonis veikia ne tiek kaip galingi artistai, kiek labiau kaip asistentai, kuklūs partneriai savo mokomiems būsimiems scenos stebukladariams.
„Šitą vaiką” ir derėtų žiūrėti labiau ne kaip baigtinį teatro meno rezultatą, o kaip procesą, kurio metu ir vaidinantieji, ir žiūrintieji mokosi pažinti, suprasti, gilintis. Tai spektaklis norintiems tiesos krislų apie nepakeliamą vaikų ir tėvų bendravimo sunkenybę. Yra šitai temai ir juokingų pastebėjimų, bet dažniau jie skaudūs, nors žiūrovai „Šito vaiko” įspūdžius aptarinėja juokdamiesi: „mes su savo tėvais irgi taip”, „o aš savo vaikui sakau tą patį”. Ir taip per amžius?
Bet ar gali sakyti, kad tai repertuarinis Nacionalinio teatro spektaklis, jei kitas vaidinimas numatytas tik po mėnesio ir dar du balandžio vidury?
