Romano „Parodymai“ autorius - Pietų Korėjos rašytojas Hailji (Haildži) - savo žodyje rašo: „Nenoriu, kad šią knygą perskaitytų daugiau žmonių, nei reikia. <...> Man kaip rašytojui būtų didžiausia laimė rašyti tik tiems keliems skaitytojams.“ Aktorius Povilas Budrys, pagal Hailji romaną sukūręs monospektaklį „Kim Juri“ (Lietuvos nacionalinis dramos teatras), taip pat vaidina tiems, kam reikia - kam įdomu stebėti, kaip scenoje aktorius kuria personažą ir interpretuoja literatūros kūrinį.
„Parodymams“ (2000), kaip ir anksčiau į lietuvių kalbą išverstam, nors vėliau parašytam Hailji romanui „Užupio respublika“ (2009), - jame į Vilnių atvykęs vyras iš Azijos ieško prarastos tėvynės, bet tai nėra vieta už Vilnelės upės, - būdingas prarastos praeities ilgesys, mįslinga iliuzijos ir tikrovės, praeities ir ateities sampyna, linijinio laiko išnykimas ir netikėtai apie pagrindinį veikėją išaiškėjanti tiesa. „Parodymuose“ suimtas filosofijos profesorius, parašęs jo būtį tiksliai apibūdinančią knygą „Iliuzija ir tikrovė“, atsako į numanomus, tačiau neužrašytus tardytojų klausimus, tad jo atsakymai virsta monologu.
Hailji romane sužavi ir nuvilia profesoriaus ir jo žmonos meilės istorija: „Nežinau kaip kiti, tačiau mudu su žmona pastaruosius dešimt metų jaučiamės lyg kiekvieną rytą būtume naujai užgimę. Ryte, pramerkus akis, mano kūnu, nuo galvos iki pirštų galiukų, teka nuostabiausia džiaugsmo srovė.“ Profesorius įtikinamai liudija apie išskirtinį santykį su žmona, kol neprasiveria bedugnė tarp iliuzijos ir tikrovės. Iš aplinkinių tik poros draugas vienuolis Heunas gali tarti budistinę ir kartu barokinę išmintį, kad gyvenimas - tai sapnas: „Argi nesakiau, kad gyvenimas ir mirtis - viena, tad gyventi ir būti mirusiam - vienas ir tas pats, argi nesakiau, kad sapnas ir realybė - viena, tad tai, ką sapnuoji ir kas vyksta iš tikrųjų, - vienas ir tas pats?“
Vienuolis Heunas tarsi įkvepia spektaklį „Kim Juri“ - šis prasideda nuo apvalančių gongo dūžių ir tibetietiškų dainuojančių dubenėlių skambesio. Scenos dešinėje išdėliotus Rytų instrumentus valdo aktorius ir multiinstrumentininkas Gediminas Sederevičius. Nedidelėje, Dainiaus Liškevičiaus tvarkingai sutvarkytoje vaidybos erdvėje baltomis grindimis stovi medinis suoliukas, trikojis su kamera, veidrodžio dydžio ekranas, stiklinis vandens butelis ir ne didesnė už delną statulėlė. Šioje erdvėje suimtas profesorius ne papasakos, bet išgyvens savo istoriją - tai ne tardymo kabinetas, o išpažinties, savo tiesos išsakymo ir paslapčių apie save atradimo vieta.
Intriguojantis romano „Parodymai“ siužetas išlaiko dėmesį, bet net ir iš anksto žinant turinį žiūrėti spektaklį „Kim Juri“ įdomu. Šiuo atveju, kitaip nei, tarkim, pagal Stefano Zweigo novelę sukurtame monospektaklyje „Amokas“ (rež. Artūras Areima, Artūro Areimos teatras, 2023), kuriame režisierių labiau domina žaidimas su žiūrovu nei vaidybos niuansai, nekyla klausimas, kodėl įtraukiantis literatūros kūrinys scenoje nublanksta ir prailgsta.
Spektaklyje „Kim Juri“ Hailji romanas profesionaliai pritaikytas scenai, tiksliai sudėlioti prasminiai akcentai, laipsniškai atskleidžiama istorijos esmė, jos netikėtumas. Profesorių Budrys kuria filigraniškai - įdomu jį stebėti, jo klausytis. Fiziškai išraiškingas ir žodžiui atidus aktorius veda žiūrovą. Net žinant kūrinio siužetą intriguoja, kaip Budrys ištars vieną ar kitą sakinį, kaip suvaidins tam tikrą vietą, kaip sureaguos į atskleistą paslaptį. Būtent tas „kaip“ ir įtraukia, sukuria savitą scenos pasaulį, kuriame lengvais juodo lino drabužiais vilkintis profesorius, nerimastingai nusiimdamas ir vėl užsidėdamas akinius raudonomis kojelėmis, labiausiai jaudinasi dėl savo žmonos gerovės. „Parodymai“ puikiai tinka aktorinei meistrystei tobulinti, vaidinti čia yra ką - reaguoti į negirdimus tardytojų klausimus, nekantrauti grįžti pas mylimą žmoną, jausmingai pasakoti praeities epizodus, intelektualiai plėtoti istoriją, subtiliai atskleidžiant konfliktą tarp skirtingai profesoriaus ir aplinkinių suvokiamos tikrovės.
Veikėjo dvilypumą pabrėžia ir santūrūs režisūriniai Budrio sprendimai: reikiamu momentu apšviečiama dalis aktoriaus veido, o kita panyra į tamsą (šviesų dailininkas Audrius Jankauskas) - taip vizualiai parodomos dvi jo pusės. Kartais Budrys vaidina į kamerą, tada vertikaliame ekrane tarsi veidrodyje iš arti matomas jo veidas, bet tuo neužsižaidžiama: aktorius dinamiškai išnaudoja scenos erdvę, tiksliai pasitelkia rekvizitą, vesdamas žiūrovus profesoriaus prisiminimų ir išgyvenimų takais. Smelkiamas skausmo ir kaltės jis pasakoja, kaip žmona rinko nukritusias kriaušes, kai nebuvo ko valgyti. Švelniai kalbėdamasis su ja telefonu, nekaltai meluoja, norėdamas ją tarsi vaiką apsaugoti nuo skaudžios tiesos.
Budrio scenos partneriais tampa Sederevičiaus gyvai kuriami garsai ir muzikos įrašai (kompozitorius Andrius Mamontovas). Garsai atstoja tardytojų klausimus, su jais tarsi vedamas dialogas, jie sudeda prasminius teksto akcentus ir padeda skaidyti pasakojimą dalimis. Taip pat apibūdina kitus veikėjus - kalba apie vienuolį Heuną prasideda skambant sušvelnintam šiuolaikinės klubinės muzikos ritmui. Lemiamu momentu Sederevičius įžengia į vaidybos erdvę, kad kartu su bambukinės fleitos melodija padėtų atskirti tikrovę nuo sapno.
Spektaklyje „Kim Juri“ juntamas siekis puoselėti ir saugoti vaidybos meną. Budrys vienas suvaldo personažo, liudijančio savo tiesą, ir tikrovės konfliktą. Nuo pradžių aktorius vedasi žiūrovą kartu su savimi, tačiau pabaigoje apima įspūdis, kad tąkart taip ir nebuvo nueita ten, kur norėta. Matyt, net ir naujovių nesiekiančiame, iš laiko patikrintų formų logiškai sudėliotame bei meistriškai suvaidintame spektaklyje ne kas vakarą susikuria autonomiška meno kūrinio erdvė, į kurią galima panirti, kurią galima pajausti, o ne tik racionaliai suvokti. Juk turėtų stipriau paveikti profesoriaus meilės ir netekties išgyvenimai ir užplūsti, pasak Hailji, „nenumaldomo ilgesio banga“, nes spektaklyje siekiama būtent to, o ne sukrėsti veikėjo atotrūkiu nuo tikrovės.
