 |
| Aktoriai Lukas Petrauskas, Aušra Pukelytė ir Sergejus Ivanovas |
Pjesės „Measure for measure“ lietuviškasis pavadinimas „Jei taip, tai šitaip“ išsyk buvo perfrazuotas ir pritaikytas spektakliui – „Nei šiaip, nei taip“. Bet ar iš tiesų taip?
Įėjus pro galines Jaunimo teatro salės duris prieš akis visu grožiu švyti raudona, beveik operinė klostuota uždanga, avanscenoje pridėliota „kriauklių“, paprastai slepiančių suflerius ar apšvietimo įrangą. Dvi duobės orkestrui. Gražu ir išsyk atskleidžia režisieriaus principą: mūsų laukia teatras teatre.
Tarnas, įeinantis Charlie Chaplino žingsneliais, nušluosto dulkes, Saulius Sipaitis, dar ne pjesės veikėjas, sutraukia kažkodėl vokišką ariją (turbūt turėtų būti juokinga?), tada iškilmingai paskelbia „Viljamas Šekspyras!“, ir visi suglumę kartoja šį scenos dievo vardą, lyg išsigandę, kad tai – ne jų jėgoms. Bet į duobę nusileidžia „orkestras“ ir pradeda savo programą – spektaklį.
Kodėl statydami Shakespeare‘ą mūsų režisieriai lyg atsiprašinėja? Aprašytoji įžanga yra ištisinis atsiprašinėjimas. Lyg Shakespeare‘as nebūtų buvęs teatro žmogus, aistringai varžęsis su kitais kūrėjais ir teatrų trupėmis, keitęs teatrus ir jų patronus, t. y. gyvenęs kur kas žiauresnėmis meno rinkos sąlygomis. Dabar teisinamasi dėl to, kad jį nuspręsta statyti, aiškinama, kodėl pasirinkta ta ar kita pjesė, ir jau po to imama su juo polemizuoti. Užuot paėmus pjesę ir pastačius ją be jokių reveransų, nes ji tiesiog gera ir parašyta teatrui.
Pirmieji plojimai
Šiuo atveju šalia spektaklio dar gavome ir gerą Aivaro Mockaus vertimą, kartais suskambantį itin šiandieniškai („Ką jis padarė? – Moterį“), tačiau nenusižengiantį anglų dramaturgo stiliui, kurio klausėsi ir girti jūreiviai, ir karalienė – juk aristokratija tuo metu dar nebuvo perdėtai rafinuota. Tačiau nesuprantu noro versti savaip veikėjų vardus, jei anglai juos pavadino itališkais (nors veiksmas vyksta ir Vienoje), ir jie paprastai „neanglicizuojami“. Bet pas mus Vinčencio virsta Vincentijum, Andželo – Andželu, Liučio – Liucijumi (nors tai dar nėra taip tragiška kaip „Ivonos, Burgundų kunigaikštytės“ maišalynėje tarp dviejų vertimų, kur Ignacijus tampa Ignotu, bet Margarita lieka Malgožata). Bet pirmieji plojimai – vertėjui.
Režisierius Paulius Budraitis gerai susipažino su „Jei taip, tai šitaip“ naujausių pastatymų traktuotėmis ir nė vienos nepaneigė, o supynė jas visas: pjesės pabaiga išties keista, kur gėris anaiptol nelaimi, o jei laimi, tai kas tai? Moralė ar diktatūra?
Užsienio režisieriai čia linkę kalbėti ir apie seksualinį priekabiavimą, nes Shakespeare‘as šalia „Užsispyrėlės tramdymo“ prabilo apie moters, kaip kokio namų ūkio daikto, naudojimą, o šeimos sudarymą (šventas jungtuves!) prilygino gerai verslo sutarčiai.
 |
| Geriausiai tarp parodijos ir rimtumo laviruoja Rolandas Kazlas. Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos |
Bet pjesės siužetas yra toks, dėl kurio jį inscenizuojant šalyje, kurioje stovi Jaunimo teatras, atsiprašinėti nederėtų. Hercogas išvyksta iš Vienos į Lenkiją ir palieka statytinį, idant šis įvestų griežtą tvarką, bet niekas jo metodų nesietų su hercogo vardu. Tuomet atgaline tvarka įsigalioja įstatymai ir peržiūrėjus senas bylas jos atnaujinamos, žmonės grūdami į kalėjimus. Kažin ar statytinis Andželas seksualiai priekabiauja prie Izabelės – greičiau ji, patarta hercogo, pasinaudoja savo grožiu kaip šiuolaikinė karjeristė. Valdžia puotauja su vagimis ir smuklininkėmis, seka piliečius ne prasčiau už VSD, o piliečiai – tokie pat vagys ir nusikaltėliai. Iš tiesų tai pjesė ne apie meilę ar Klaudijaus išskirtinę bylą. Tai pjesė apie atsitiktinį įvykį šalia kitų smulkių istorijų, bet visos jos atskleidžia visuomenės padėtį. Ir nors šalis ir žmonės sufantazuoti, šiandien tai galime laikyti aiškia Shakespeare‘o socialine pjese.
Laisvė – ant pavadėlio
Tam Budraitis rado tinkamą formą: kabaretą. Skoningos butaforinės dekoracijos ir visas scenovaizdis (dailininkė Irma Mickevičiūtė), kone iš vokiečių ekspresionistų filmų atklydę šiurpinantys šešėliai, orkestrėlis, stepo šokėjai, aliuzijos į Chapliną.
Tačiau laisvos formos kabaretas yra labai griežta struktūra, ir pagal ją reikia groti kaip iš natų. Nepamirštant, kad nuobodi pramoga tegali būti pramoga mazochistams. Todėl aktoriams tenka vienas žiauriausių lietuvio būdui reikalavimų: tempo!
Galima tik spėti, kad savo siūlomu įprastu tempu aktoriai ir įklampino režisierių į meditacinį ritmą, tačiau net per keletą premjerinių spektaklių pažanga buvo akivaizdi: tekstas tapo savesnis, vietoj VISŲ SVARBIŲ klasiko žodžių tapo svarbesnis loginis kirtis ir mintis (aktualu Vido Petkevičiaus Hercogui), aktoriai pamažu ėmė priprasti prie šio žaidimo. Tačiau net ir tokia sąlyginė vaidybos forma kaip kabaretas nepaneigia jausmų proveržių ir stipresnių scenų, kurios nebūtinai turi būti tik juokingos.
Kol kas Aušra Pukelytė jausmingą Izabelę tik parodijuoja ar – nesupaisysi – rodo ją esant gudrią apsimetėlę, nors jai suteiktos visos sąlygos „paimti“ ne vien Andželą, bet ir žiūrovus savo tyrumu ir jausmais. Geriausiai tarp parodijos ir rimtumo laviruoja Rolandas Kazlas, kurio Andželo vaidmuo, man regisi, gerokai sutelktesnis ir stipresnis už „kryžiumi“ įvertintą „Ivonos“ Ignotą. Žavus jo žaidimas su Sipaičio Eskalo nuolatiniu meilinimusi, jam pagaliau tenka ir visos auksinės frazės, po kurių tikrame kabarete neabejotinai nuaidėtų ovacijos: „Argi įstatymui svarbu, kad jį vagims pritaikė vagys?“ arba „Įstatymas nemiręs, jis tiktai miegojo“. Tačiau zongai pakiša koją veik visiems, nes vietoj įdomesnės parodijos mes sulaukiame tik liūdnų dainuojamosios poezijos erzacų.
Tačiau jei su tekstu ir kai kuriais vaidmenimis beveik susitvarkyta, o Shakespeare‘as priartėjo prie mūsų dienų, vis dėlto atrodo, kad režisierius, jausdamas atsakomybę prieš klasiką, taip ir neapsisprendė, kurlink jam sukti, ir užėmė tarpinę poziciją, kurios aiškiausia išraiška yra orkestrėlis: jis pasodintas lyg ir ne scenoje, o jei reaguoja į veiksmą, tai pernelyg santūriai. Kažin ar būtų jam pakenkusios aktyvesnės reakcijos į intrigas, pagaliau išmoningesnės partijos (kai tampa nuobodu sekti kai kurias šalutines scenas, galima būtų išgirsti įstabesnį muzikanto solo). Analogiškoje duobėje sėdi ir kiti aktoriai, esantys lyg ir kalėjime, lyg ir smuklėje ar gatvėje (gal tai – nuoroda į kalėjimus, kur nusikaltėliams įmanu net puotauti?), bet jų smulkios scenelės tik gerokai suvelia pagrindinį veiksmą ir sodina ritmą. Jie visi lyg ir statistai, bet iškrenta iš konteksto, kaip ir stepas su kanotjė dėvinčiais vaikinais, kurie, matyt, yra nuoroda į mafijos valdomą Amerikos miestą iš, tarkime, „Regtaimo“. Intermedijose geriausiai pasiseka Daliai Morozovaitei (Džiuljetai), suvokusiai, kad kabaretas reikalauja tikslumo ir lakoniškumo, tad jai pakanka vien pozų, kad jos vaidinamas personažas taptų įdomia persona.
Režisieriaus neapsisprendimą išduoda ir tai, jog jis paradoksaliai pats nusprendė prisidėti prie pjesės klausimo apie atlygį. Ką jis norėjo pasakyti finaline „fotosesija“, telieka klausimas jam pačiam. Keistas finalas ir turi skambėti keistai, bet tvirtai, o ne atrodyti, kad spektaklis baigėsi dėl elektros sutrikimų. Tačiau nusprendęs „pataisyti“ pjesę ir pridėdamas savo tragišką „atlygį“ Vincentijui, režisierius nežinia kam padarė paslaugą. Tik ne Shakespeare‘ui, kuris pabaigoje parašė klaustuką. Laimingos pabaigos ir atlygiai negeriems valdovams gali būti, bet – jos yra kitose pjesėse.
