Užuomina: nejaugi nieko vienas kitam neturime?

Alma Braškytė 2006-10-16

aA

Klientas (Ignas Ciplijauskas) ir Dileris (Sergejus Ivanovas) tarp tikrumo ir žaltvykslių. Mariaus Jasinevičiaus nuotrauka

Bernard‘o-Marie Koltèso „Medvilnės laukų vienatvėje“ – pjesė-užuomina, neleistinai išsiplėtusi daugiau nei dvidešimtyje puslapių. Jei pavyksta užčiuopti, į ką ta užuomina apeliuoja – randi plačius situacijos paaiškinimus ir detalizuotus niuansų aprašymus; jei užuominos nepavyksta „pagauti“ iš pat pradžių arba suabejoji prielaidos teisingumu, lieki lūkuriuoti nejaukiame ir nesvetingame išsprūdusios minties akligatvyje, o pjesė-užuomina tolsta savąja gatve šokdama manieringus piruetus.

Dalios Jokubauskaitės spektaklis Menų spaustuvės Kišeninėje salėje, iš kurio žiūrovas tikisi pagalbos (manau, visai teisėtai) – įžeminti, prikabinti, prie ko nors pritvirtinti tą neapibrėžtoje neutralioje erdvėje ir laike pakibusį Dilerio ir Kliento dialogo voratinklį (kurio tiesiog nusimesti neišeina, jis kibus, įsivelia į tavo nuojautas ir atsiminimus aistringom ir lipniom žodžių kaskadom), – jis (t.y. spektaklis), neateina pasitikti tavęs (t.y., žiūrovo) kaip tas elektros nušviestų langų gyventojas, kad padėtų sėkmingai aukštutinėmis gatvėmis nueiti nuo taško pjesės pradžioje iki pabaigos taško.

Jis (spektaklis) yra toks pats, kaip ir pjesės skaitytojas, o vėliau spektaklio žiūrovas – nuojautom ir naujom metaforom besivadovaująs klajūnas, tai atsitiktinai užklystantis į apšviestąją gatvės dalį stiprios nuojautos (ir Vainiaus Sodeikos muzikos) pastūmėtas, tai suabejojęs, ar tai ne žaltvykslė, išsišaipanti iš ilgiausio teksto pasažo.

Atrodo, tokia pavojinga žaltvyksle režisierė palaikė nemažą teksto pradžios gabalą, kuriame prasideda neva atsitiktinis Dilerio (Sergejus Ivanovas) ir Kliento (Ignas Ciplijauskas) susitikimas. Spektaklyje pasirinkta kol kas nesiklausyti, ką jie sako vienas kitam – svarbu pristatyti sprogstamą baimės ir agresijos mišinį, kuris ilgai vaiko abu personažus dažnai išmesdamas juos net už vaidybos aikštelės ribos. Ir akcentuoti stebėtiną abiejų manieringumą, kuriam leista vilkėti bufoniškosios teatrinės tradicijos rūbą (atitinkamus „medžiagiškuosius“ kostiumus sukūrė Irma Mickevičiūtė). Manieringumą, kuriame nusižeminimas ir įžūlumas virsta vienas kitu, rodo išvirkščiąsias savo puses, ir hermetiškai apsaugo personažus nuo bet kokio minėtųjų savybių psichologiškumo.

Čia užuominas ir prisiminimus dėliojantis žiūrovas gali iš karto prisiminti Dalios Jokubauskaitės spektaklio „Bestuburiada“ negailestingai niekinantį žvilgsnį į „orumą“ (tikriau – „veidą“) besistengiančių išsaugoti žmogelių tarpusavio santykius, groteskiškus jų pūtimosi vienas prieš kitą, baimės ir agresijos vienas kito atžvilgiu pavidalus.

Vis dėlto bufoniškosios intonacijos ir santykiai ilgainiui nusimetami kaip ir klouniški kūno proporcijas darkantys apdarai, liekama su visiškai neteatriškais kostiumais ir psichologinės vaidybos priemonėmis. Ir tik su šia nauja ekipiruote aktoriai Ciplijauskas ir Ivanovas leidžiasi narplioti tai, ką galima pavadinti bet kokio formalaus, legalaus ir įvardyto žmonių (kuriuos, anot Koltèso, visada reikėtų minėti neatskirai nuo gyvulių) bendravimo potekstėmis, tikraisiais tikslais, slaptomis viltimis ir giluminiais ketinimais. Ir nors Ivanovo Dileris turi į ritinį suvyniotą kilimėlį, savotišką priedangą, alibi, turintį įrodyti, kad vyksta tiesiog pirkimo-pardavimo sandėris, aišku, kad režisierė tik tam ir atnešė tą kilimėlį į sceną, kad įrodytų, jog šis formalus prekybos sandėrio objektas yra absoliučiai nesvarbus.

Tai, kas iš tikrųjų svarbu – kad Igno Ciplijausko Klientas labai jautrus ir įžeidus, todėl labai pavojingas sau ir kitiems, ir kartu labai vertingas, nes tikrai turi slaptų norų. Ir kad Sergejaus Ivanovo Dileris – pakankamai patyręs tokių potekstinių santykių „specialistas“, ne kartą „nudegęs“, todėl moka šiek tiek pridengti savo asmeniškumą profesionalo manevrais, tačiau jo troškimas patenkinti Kliento norą dėl to neapmalšo. Ir kad nepaisant visų puolimo ir gynybos strategijų, tikro ir apsimestinio nuolankumo ir įžūlumo, abu – ir Klientas, ir Dileris – išsiskirdami tikisi, kad vis dėlto jie turi vienas kitam kažką pasiūlyti. Ir šitai lietuviškųjų „Medvilnės laukų“ klajokliams svariau už ginklus, kuriais už neišpildytas viltis siūlo atsimokėti Koltèsas.

recenzijos
  • „Kabaretas Favela“: kai forma tampa turiniu

    Erdvinis spektaklio išskaidymas leidžia kiekvienam žiūrovui susikurti savitą patirties trajektoriją, o kartu formuoja įspūdį, kad „Kabareto Favela“ pasaulis egzistuoja nepriklausomai nuo konkretaus stebėtojo.

  • Meno žiurkių pragraužtas menas

    Kiekvienas veiksmas „Šūdmaloje“ yra apiplepamas ir apkaišomas žodžiais – turbūt tokiu būdu pasireiškia šūdmaliavimo konceptas. <...> Kyla nuogąstavimų: jei pasiduotų formos eksperimentams, tekstas rizikuotų tapti savo paties kritikos objektų auka.

  • Viename kūne nesutelpanti Madam Bovari

    Tai galbūt ir yra įdomiausias režisieriaus Oliverio Frljićiaus atsakymas Gustaveʼui Flaubert’ui: ne išsaugoti visą romano psichologinį sudėtingumą, o leisti Emai egzistuoti keliuose gyvenimo tarpsniuose ir kūnuose.

  • O ar kas nors čia tikra?

    „Vasarotojų karštinė“ neapsimetinėja tuo, kuo nėra: atėję pažiūrėti komedijos tokį rezultatą ir gaus. <...> Kas tikra visame šiame atostogautojų ir pramogautojų parade – tai akivaizdus aktorių mėgavimasis savo darbu.

  • Kai madam nedaro nieko, ką priklauso daryti madam

    „Madam Bovari“ pasigedau paties Oliverio Frljićiaus, jo laiko pajautos, nerimo ir gebėjimo pjauti ten, kur ir taip skauda. Ši versija – kaip pamoka mokykloje pagal programą, vis dėlto nutylinti tai, kas už programos.

  • Rožinis placebo gyvenimas

    Pastarojo laiko šaižių ir provokacijomis besimėgaujančių premjerų kontekste „Poveikis“ stebina tylia ir jautria režisūrine prieiga. <...> Veikiau kviečia pažvelgti niūriai realybei į akis nei leidžia žiūrovams būti užliūliuotiems rožinės placebo dozės.

  • Klaidžioti žavingame trolių Mumių pasaulyje

    Spektaklio „Troliai Mumiai. Kometa atskrieja“ kūrybinė komanda nesiekia dangstyti sudėtingų istorijos aplinkybių ir patirčių, o kviečia suprasti, kad gyvenime gražūs ir gąsdinantys jo aspektai dažnai eina išvien.

  • Artėjanti pabaiga aukštyn kojom

    Ryškiausia „Apverstos tikrovės“ dalimi galima laikyti dailininkės Sarah Mittenbühler sukurtus kostiumus. Kai kurių personažų kostiumai – kaip atskiri objektai (ypač išraiškingas Šamanas), o kai kurie – tiesiog modernios judančios skulptūros.