„Kodėl užmušei šunį?“ - klausia sūnaus iš karo grįžęs tėvas. „Nes man pasirodė, kad šuo manęs nebemyli.“ „Tada viskas teisingai.“ Tai tėvo ir sūnaus pokalbio nuotrupa iš ukrainiečių dramaturgės Annos Jablonskajos (1981-2011) pjesės „Šeimyninės scenos“, kurią Vilniaus senajame teatre pastatė taip pat ukrainietis režisierius Viktoras Marvinas. Pjesė, kurios veiksmas vyksta bevardžio Rusijos miesto daugiabutyje, kalba ne apie šiandieninį karą, tačiau skamba taip, lyg būtų parašyta ką tik. Bet tuo pat metu tai gali būti bet kuris karas. „Šeimyninės scenos“ rodo karo paveiktą visuomenę. Arba galima mąstyti kitaip: visuomenę, kuri pateisina karą. Priežastys ir pasekmės neatskiriamai suaugusios, ir nei dramaturgė, nei režisierius nekelia tikslo analizuoti, kur slypi nužmogėjimo šaknis. Jie tik rodo vertybiškai pasiklydusius žmones, trokštančius artumo, tačiau labai iškreiptai jį suprantančius.
Viktoras Marvinas yra baigęs vaidybos bei kino ir medijų studijas, tad nenuostabu, kad daugiausia dėmesio spektaklyje skiriama personažams, jų santykiams ir įdomiems erdviniams sprendimams (Marvinas yra ir spektaklio scenografas). „Šeimyninės scenos“ rodomos naujojoje Vilniaus senojo teatro salėje M8. Black box tipo scena virsta ir daugiabučio laiptine, ir kiemu, ir butu. Veiksmas vyksta ir scenos „antrame aukšte“ - tad kariškio Boženkos šeimos dramą stebime pro buto langą. Pro jį tėkšdamasis į grindis išlekia senas televizorius ir vemia išgertuvėse dalyvaujantys kaimynai. Šios brutalios scenos fiziškai leidžia išgyventi situacijos siaubą ir neviltį, tačiau bendra spektaklio intonacija kitokia. Daugelį scenų režisierius palengvina, pripildydamas jas humoro ir improvizacinės žaismės.
Aktoriai Viačeslavas Lukjanovas, Jevgenija Gladij, Valentinas Novopolskis, Anžela Bizunovič ir Sergejus Zinovjevas vaidybines situacijas „gliaudo“ lengvai ir taikliai, jų vaidyba psichologiškai niuansuota ir kelianti atpažįstamumo šypsnį. Taip, „žmogiška, pernelyg žmogiška“, bet pjesė ir spektaklis juk ne apie tai? Tiksliausiai dramaturgės vaizdinį, man regis, įkūnijo Viačeslavas Lukjanovas. Jo vaidinamas iš karo lauko dėl sužeidimų išsiųstas Nikolajus nėra joks monstras, tačiau žudančiai šaltas. Jo absoliutų abejingumą išsklaido tik staigūs agresijos pliūpsniai ir meilė sūnui Vaniai (vaidina Vladislavas Naumovas). Tačiau meilę jis išreiškia savaip - mokydamas paauglį kovoti ir keršyti priešams. Priešingam vyriškumo tipui atstovauja Valentino Novopolskio Sergejus - Vanios biologijos mokytojas, rašantis disertaciją apie nuodingas vandenynų žuvis. Jis geraširdis, tačiau sentimentalus verksnys, beviltiškai įsimylėjęs Nikolajaus žmoną Iriną. Regis, kad talentingojo Valentino Novopolskio neįtikina toks tiesmukas dviejų vyrų supriešinimas. Atstumtų jausmų dramai neleidžia išsiskleisti ir režisūriniai sprendimai - mat spektaklio pabaigoje jo žanras pakrypsta kažko panašaus į absurdo komediją link. Užrakintoje devynaukščio patalpoje pasigirdus šūviams, veiksmas ima rutuliotis pagal farso taisykles: Jevgenijos Gladij Irina vieną akimirką teatrališkai rauda meilužio, kitą - vyro, o dar kitą - sūnaus. Režisierius nepalieka erdvės atsiskleisti ir Irinos prieštaringumui: ji myli vyrą, tačiau naudojasi Sergejumi, o jos meilė sūnui sumišusi su agresija („meile mano, sūnuti, gyvuly...“).
Regis, čia niekas neturi supratimo apie pagarbą ir švelnumą, santykiuose tarpsta nauda ir išskaičiavimas. Vyrai negerbia moterų, o moterys negerbia pačios savęs. „Išgyvenau bombardavimus ir minų sproginėjimus, bet nieko šlykštesnio už bobos rėkimą nesu girdėjęs“ - pareiškia Sergejaus Zinovjevo vaidinamas Senelis, karo veteranas. O abi moterys, Irina ir Anželos Bizunovič Teta Nadia, susitaikiusios su bobų vaidmenimis. Viktoras Marvinas pjesei prideda epilogą, iš kurio sužinome, kad niekas nepasikeičia: Irina lieka gyventi su vyru, o jų sūnus išeina kariauti. Mirusio Senelio kūnas aptinkamas tik po kelių dienų, o jo mirtis atneša naudos Tetai Nadiai, priglaudusiai Gegužės 9-osios proga kaimynui dovanotą skalbimo mašiną...
Įdomu, kaip šiandieninius įvykius būtų reflektavusi Anna Jablonskaja, jei ne jos tragiška žūtis per teroro aktą Maskvos Domodedovo oro uoste 2011-aisiais. Kai jutubas pilnas autentiškų Ukrainos karių liudijimų, kai išgyvenimais dalijasi karo siaubą savo akimis regėję gydytojai, psichologai, humanitarinės pagalbos teikėjai, pagaliau, kai turime Manto Kvedaravičiaus „Mariupolį“, išgalvotos melodramos, kad ir kaip kokybiškai būtų sukurtos, lieka tik malonia teatrine pramoga.
Publikaciją finansuoja Lietuvos kultūros taryba
