Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras rugsėjo 28 ir 29 d. sezoną pradėjo vengrų kompozitoriaus Bélos Bartóko dviejų vienaveiksmių kūrinių premjera - baletu „Stebuklingas mandarinas“ (choreografas Krzysztofas Pastoras) ir opera „Hercogo Mėlynbarzdžio pilis“ (vengrų režisierius Csaba Káelis).
Abiejų kūrinių siužetai - tai pasakos suaugusiems, kartu juos bandoma susieti ir scenoje. Baleto ir operos jungtimi čia turėjo tapti kiek netikėtas hercogo Mėlynbarzdžio, kaip iš baleto nužengusio kinų mandarino įvaizdis. Tokia Mėlynbarzdžio traktuotė ir kostiumų dailininkės Tatyanos van Walsum sukurtas kostiumas (beje, labiau primenantis japonų samurajaus hakamą) išsyk pateikia gausybę naujos informacijos ir kelia klausimų, nes kinų mandarinas - tai ir socialinis statusas, ir neišvengiami europinės bei senosios kinų kultūros skirtumai. Tačiau režisierius, interpretuodamas operą, tam neteikia reikšmės, o originaliame siužete, savaime suprantama, apie tai taip pat nėra nė užuominos, - taigi vien kostiumas nesukuria nei personažo, nei Mėlynbarzdžio kaip svetimšalio istorijos. Keistas noras apjungti vieno vakaro premjeras ir operą tarsi pritempti prie pirmiau parodyto baleto - akivaizdžiai savitikslis, tarsi Bartóko muzika būtų nepakankamas pretekstas išsyk pristatyti abu šiuos kūrinius. Juolab, kad Mėlynbarzdžiui visai nereikalinga priešistorė - jis operoje pasirodo tarsi iš niekur ir išlieka rūsti paslaptis; kaip ir metaforinė Mėlynbarzdžio pilis - tai ne operos veiksmo vieta, o žmogaus sielos, jos tamsiausių užkaborių įvaizdis.
Operoje veikia tik du personažai - hercogas Mėlynbarzdis ir jo mylimoji Judita. Tačiau jųdviejų meilė turi sąlygas: Judita santykiuose nepripažįsta jokių ribų ir karštligiškai reikalauja, kad Mėlynbarzdis jai atvertų visas savo pilies duris. Vienintelės Bartóko operos siužetas tarsi pratęsia Wagnerio mitinių muzikinių dramų pasakojimą ne veiksmu, o būsenomis, - savotišką belaikės būties ir personažų neapibrėžtumo tradiciją. Pasakose, kaip ir mituose, gausu archetipinių situacijų ir „Hercogo Mėlynbarzdžio pilis“ galėtų būti kanoninis liminalios būsenos kaip gyvenimo kelionės pavyzdys. Iš esmės tiek Judita, karingai nusiteikusi pažinti (užvaldyti?) Mėlynbarzdžio pilį, tiek Hercogas Mėlynbarzdis, turintis paslapčių ir siekiantis apsaugoti savo vidinį pasaulį (ne tik nuo Juditos, bet ir dėl jos pačios gerovės), nuolat atsiduria ties riba ir patiria „slenksčio būseną“, kurią peržengus nebelieka kelio atgal.
Režisierius Csaba Káelis sceninę operos partitūrą dėlioja kaip žengimą per slenksčius. Šiuo atveju režisūros neįmanoma atsieti nuo Boriso Kudličkos scenografijos, nes pastaroji ima dominuoti scenoje ir netgi kuria spektaklį. Iš pradžių atlikėjus avanscenoje atkirtusi siena, kuri kartu yra ir ekranas pilies kambarius iliustruojančioms vaizdo projekcijoms (dailininkas Mikołajus Molenda), palieka pernelyg užsitęsusį operos koncertinio atlikimo įspūdį. Vėliau, Juditai žengiant pro kiekvienas pilies duris, plokščias scenovaizdis virsta perspektyviniu - tarsi paveikslas paveiksle atsiveria naujos erdvės ir temos, Juditai vis giliau prisikasant prie Mėlynbarzdžio sielos. Paradoksalu tai, kad Judita ir Mėlynbarzdis kaskart žengdami pro naujas duris vis labiau suartėja, bet tuo pačiu jie scenoje tolsta nuo žiūrovo: ketvirtoji siena žiūrovą ir taip tarsi palieka užribyje, o nuolatinis solistų atsitraukimas gilyn didina emocinę distanciją. Galiausiai priartėjus prie paskutiniųjų durų (slepiančių tris ankstesnes Mėlynbarzdžio žmonas - jautriausią ir paslaptingiausią jo pilies kertę), o kartu ir operos finalo įtampa apskritai išblėsta - tai nulemia pernelyg monotoniška režisūra, nes Csaba Káelis vien „mindamas“ slenksčius nepalieka nė mažiausio netikėtumo momento. Iš esmės režisierius pasirinko tiesinį-linijinį istorijos pasakojimo būdą, užveriantį erdvę svarstymams.
„Stebuklingą mandariną“ ir „Hercogo Mėlynbarzdžio pilį“ tikriausiai turėjo jungti ir atlikėjų vaidyba. Kadangi „Stebuklingas mandarinas“ iš tiesų yra ne baletas, o pantomima, todėl ir operoje personažų reakcijos perteikiamos pantomimine vaidyba. Tačiau tokių momentų yra tik keletas, tad vengrų solistai Andrea Szántó (Judita) ir Krisztiánas Cseras (hercogas Mėlynbarzdis) savo vaidmenis kuria beveik vien tik vokalu, nors jie tai daro įtaigiai. Scenoje ekspresyviau veikia Judita, ji svaresnė dar ir dėl to, kad režisierius Mėlynbarzdį interpretuoja žvelgdamas Juditos akimis: šiame pastatyme būtent Judita sukuria Mėlynbarzdį kaip keltininką Charoną, lydintį ją į savo sielos Hadą. Nors abu personažai turi savo vidinę dramaturgiją, tačiau scenoje atlikėjai išlieka be galo statiški - šiuo požiūriu Csaba Káelis dirba daugiausia kaip statytojas-išvedžiotojas. Tokį jį pažįstame ir iš 2014 m. LNOBT režisuotos Georgo Friedricho Händelio „Aleksandro puotos“.
Taigi, galima sakyti, kad šiuokart scenografija surežisuoja operą. Mobilūs rėmai, sienos, vitrinos ir kitokios slankiojančios konstrukcijos - tai Boriso Kudličkos scenovaizdžiams būdingi estetikos elementai. Be to, operai „Hercogo Mėlynbarzdžio pilis“ jis scenografiją kuria nebe pirmą kartą. 2015 m. Niujorko „Metropolitan“ operos teatre įvyko itin sėkminga lenkų režisieriaus Mariuszo Trelińskio „Hercogo Mėlynbarzdžio pilies“ premjera (rodoma kartu su jo režisuota Piotro Čaikovskio vienaveiksme opera „Jolanta“); šis spektaklis transliuotas ir Lietuvos kino teatruose. Kudlička - ilgametis Trelińskio bendražygis. Tačiau kad ir kokia konceptuali būtų Kudličkos scenografija, jųdviejų tandeme spektaklio visumai paprastai diriguoja Trelińskis, kurdamas ryškias ir dažniausiai radikalias interpretacijas. Lietuvoje šį režisierių pažįstame iš kontroversiško Modesto Musorgskio „Boriso Godunovo“ pastatymo - nelabai mėgto nei kritikų, nei publikos, bet neabejotinai įsimintino.
Tuo tarpu mūsiškio „Hercogo Mėlynbarzdžio pilies“ pastatymo režisūroje pernelyg kliaujamasi muzika: tarsi ji galėtų ne tik suteikti inspiraciją, bet ir pati išbaigtų režisuoti operą. Ekspresyvi, be galo emocinga operos muzika iš tiesų „nudirba“ didelį darbą ir papasakoja istoriją, tačiau pedantiškai tvarkingai surikiuoti vaizdai scenoje stokoja interpretacijos ir kartu „slopina“ Bartoką. Todėl spektaklis tampa sterilus ne tiek vizualiai, kiek emociškai. Visgi abu premjeros vakarus girdėjome skirtingas muzikines interpretacijas, kurios keitė ir spektaklio matymą. Rugsėjo 28-ąją, pastatymo muzikos vadovo ir dirigento Roberto Šerveniko diriguojamas orkestras „Hercogo Mėlynbarzdžio pilį“ pradėjo dinamiškai, muzika skambėjo bartokiškai veržliai, kartais netgi tapybiškai, nors būta ir inertiškesnių epizodų. O rugsėjo 29 d. vakarą dirigento Juliaus Geniušo vadovaujamas orkestras skambėjo minkščiau, tačiau erdviau ir buvo kupinas išraiškingų, nepaprastai gyvybingų momentų, bet ne toks dramatiškas.
Ir vis dėlto 99-ąjį operos teatro sezoną atidariusi premjera kelia klausimą, ar pats teatras nėra (neturėtų būti?) Mėlynbarzdžio pilis? Nors Bartókas operą sukūrė lygiai prieš šimtmetį, tačiau jo muzikos kalba moderni, mūsų teatro orkestrui, o ir solistams (vėliau dainuosiančioje antroje atlikėjų sudėtyje - Inesa Linaburgytė ir Liudas Mikalauskas) ją atlikti sudėtinga. Lig šiol šio kompozitoriaus muzika buvo beveik nepažįstama publikai, todėl nieko keisto, kad ne taip mėgstama, kaip romantikų melodijos. Paradoksalu, kad šimtametė opera mūsuose vis dar yra iššūkis ir kūrėjams, ir atlikėjams, ir žiūrovams. Tačiau svarbu, jog teatras Bartóko kūriniais pagaliau papildė vieną iš lig šiol labiausiai apleistų ir nuo publikos užrakintų - šiuolaikiškesnio repertuaro - kambarių.
