Robert'o Thomas pjesę „Aštuonios moterys" dar 2002 m. pastatė kino režisierius François Ozonas. Pjesėje pasakojama apie aštuonias moteris ir vieną jų gyvenime itin svarbų vyrą. Jis joms tėvas, vyras, geidžiamas meilužis, pinigų šaltinis ar globėjas. Po netikėtos jo žmogžudystės moterys aiškinasi, kuri turėjo daugiausiai motyvų jį nužudyti, ir atskleidžia daugybę viena kitos paslapčių. Statydamas filmą, Ozonas pasirinko pritrenkiančias aktores, šiek tiek perrašė dramą, perinterpretavo veikėjų santykius ir miesčionišką detektyvinę dramą pavertė miuziklu - taip pat miesčionišku žanru. Taip buvo sukurta šiuolaikinių melodramų parodija, neleidžianti žiūrovams susitapatinti.
Į šią pjesę žiūrėti nerimtai, atrodo, iš tiesų pati geriausia išeitis ją statant. Taip nusprendė ir Balys Latėnas, „Aštuonias mylinčias moteris„ pastatęs Valstybiniame jaunimo teatre. Šiame teatre sukūręs jau antrą darbą, režisierius, dirbantis ir „Kitame kampe“, pasirinko jam artimiausią komedijos žanrą.
Ir filme, ir spektaklyje nemaža sėkmės dalis priklausė nuo pasirinktų moterų komandos. Kad ir kas būtų režisieriaus, scenografės, kompozitoriaus sumanyta, aštuonios aktorės gali viską pagerinti, išgelbėti arba sužlugdyti. Nebent tai būtų Lietuvoje retas ir nemažai daliai aktorių vis dar sunkiai įvaldomas nevaidinimas. Tačiau kad šiame spektaklyje to neprireikė, nesunku atspėti net jo nemačius, - B. Latėnas pats yra aktorius, baigęs lietuvišką teatrinę mokyklą, tad galimybių reikštis aktorėms jo spektaklyje netrūks.
„Aštuonioms mylinčioms moterims" režisierius surinko spalvingą skirtingų kartų aktorių trupę. Jauniausios - Rūta Žibaitytė, Gabrielė Malinauskaitė, Jonė Dambrauskaitė, Giedrė Giedraitytė, viduriniosios kartos - Dovilė Šilkaitytė, Neringa Varnelytė, Aušra Pukelytė ir vyriausioji šioje komandoje - Kristina Andrejauskaitė. Iš šios aštuoniukės iki šiol įdomiausiai atrodė A. Pukelytė ir D. Šilkaitytė, o jaunųjų aktorių pajėgumu ne kartą teko abejoti, kaip, beje, ir režisuojančiais aktoriais. Po šio apsilankymo teatre abejonių kilo dar daugiau.
Spektakliui prasidėjus pirmiausia į akis krito ryškiai geltoni kostiumai, kartais derinami su žaliais ar juodais paltais, lietpalčiais. Geltona spalva, ypač toks jos kiekis ir ryškumas tamsiame fone, buvo netikėta. Tad kuriam laikui atitraukė dėmesį nuo to, kad kostiumai kiekvienam personažui parinkti pagal jo tipą ir amžių, o scenografija atrodo pažįstama. Atpažįstamumo jai Marta Vosyliūtė suteikė cituodama, ironizuodama kitų režisierių ir scenografų darbus. Taip B. Latėno spektaklyje atsirado nuorodų į Eimunto Nekrošiaus „Hamletą„, Rimo Tumino ir Artūro Areimos „Vyšnių sodą“, Oskaro Koršunovo darbus su Žilvinu Kempinu „Ten būti čia„, „Labas Sonia Nauji metai“, „P.S. byla O.K.".
Vaizdiniai spektaklio sprendimai, nekitę beveik viso veiksmo metu, buvo gerai matomi. Jais kuriamas dialogas su lietuvišku teatru - akivaizdus. Vaidyba, režisūra to beveik neleido pajusti, o pačioje pjesėje teišryškintas jos pradžios panašumas su Antono Čechovo „Vyšnių sodu". Tad, regis, nei režisūra, nei vaidyba komentuoti Lietuvos teatro nenorėta arba nepavyko.
Vaidyboje, pabrėžiančioje veikėjų silpnybes, ydas, buvo galima pastebėti ir susitapatinimo, ir klounados. Pavyzdžiui, A. Pukelytės Gabi, vaidindama verksmą, spusteli po nosine paslėptą klouno įtaisėlį, iš kurio pasipila ašarų fontanas, o Šanelę vaidinanti G. Giedraitytė ne vienoje scenoje komiškumui kurti naudoja sulėtintas ar neadekvačias reakcijas. Tokių personažų juokingumas paviršutiniškas, atlikimo kokybė vidutiniška, o spektaklyje veikiančios moterys pernelyg abstrakčios, kad galėtų būti lietuviškos aktorių mokyklos ar konkrečių vaidybos manierų komentaru.
Kalbant apie „Aštuonių mylinčių moterų" režisūrą, panašu, kad dar vienam režisuojančiam aktoriui buvo sudėtinga kurti mizanscenas, galvoti apie savitą dramos perskaitymą ir formą. Ir vėl triumfavo aktorystė, atlikimas. Tokie spektakliai gali būti profesionalūs ir įdomūs, tačiau šiai komedijai pritrūko tvirto režisieriaus ar viso kolektyvo sprendimo, kas iš tiesų pasakojama ir iš ko gi norima juoktis.
Spektaklio metu keletas juoko pliūpsnių pasigirdo veikėjams pasinaudojus išdidinimo bei netikėtumo efektu, siekiant padaryti juokingas jų reakcijas. N. Varnelytės Ogiustina - tai itin jautri, tai pamirštanti jautrumą ir tampanti ganėtinai karinga, tarsi sulėtinta Šanelė ar hiperdramatiška Gabi, galinti vieną akimirką draskytis, kitą - kalbėti visiškai ramiai, primena A. Čechovo Arkadiną. Apie personažus tegalima pasakyti, kokie jie, bet ne ką veikė, ko siekė ar ką reiškė (nors siužetą, žinoma, nesunku atpasakoti). Juoktis žiūrovai galėjo tik iš reakcijų, bet ne iš veiksmo, ne iš ydų, ne iš provincialiai rezgamų intrigų.
Režisieriui koją pakišo jo praktikuojamos improvizacijos: poros minučių pasirodyme bene svarbiausia reaguoti į partnerį, juokinti kontrastais, neatitikimais ar tiesiog parodijuojant formą. Ten nėra laiko mąstyti apie prasmes ir jų perteikimą, nes reikia palaikyti tempą. Svarbiausia - efektas. Tad remdamasis improvizatoriaus-juokintojo patirtimi dviejų veiksmų spektaklyje B. Latėnas prašovė. O ir komiškumą sukurti ne visai pavyko: nekintanti erdvė ir veiksmas trukdė palaikyti ritmą ir provokuoti juoką netikėta veiksmo kaita. Negelbėjo net ir nemenkos pjesės kupiūros. Tik spektaklio finalas patvirtino, kad kūrėjų intencija buvo klasikinė komedija - pagal jos reikalavimus pabaiga iš tragiškos (dabar jau tikros vyro mirties) perrašyta į laimingą (jo susitaikymą su savo gyvenimu ir aštuoniomis moterimis). Kitų komedijos požymių šiame spektaklyje vargu ar rasime daug. Ypač pabandę ieškoti profesionaliam teatrui artimesnės aukštosios komedijos.
