Tomas Moras dar XVI amžiuje, pasitelkdamas menamos salos metaforą, sukūrė tobulos valstybės modelį, utopinę santvarką perteikdamas per tenykščių papročius ir gyvenimo būdą. Nuo utopijos įvardijimo kiekviena epocha ar net smulkesnė laiko atkarpa turi vizionierių, dažnai dėl savo idealistinių idėjų taip ir liekančių nesuprastais genijais ar savo laiko keistuoliais.
Tarpukario Lietuvoje vienas iš tokių, net žiūrint iš šiandienos perspektyvos, buvo Kazys Pakštas, utopinę valstybę bandęs kurti lietuvius perkeliant į Madagaskarą. Jo istoriją savo dramoje „Madagaskaras“, kurioje veikia daug jau dabartinių klasikų prototipų, aprašė Marius Ivaškevičius. Netrukus gimė ir šviesios ironijos bei švelnios pašaipos visiems tarpukario idealistams pripildytas spektaklis.
Kelionė kaip gyvenimo būdas - dažnas atvejis šiandieninėje Lietuvoje, dėl emigracijos prarandančioje vis daugiau žmonių, ir ne vienas mūsų režisierių šiandien kuria užsienyje, keliauja po įvairių šalių scenas. Gerokai rečiau užsienio teatrus ar trupes sudomina mūsiška nacionalinė dramaturgija, o ypač jei ji pasižymi ir paties siužeto istorinio ir visuomeninio konteksto lietuviškumu. Kaip tokią medžiagą ir galimybę perkelti lietuvius į Afriką suprato savo temperamentu ir kultūra skirtingi italai? Ir ar išvis įmanoma didelei tautai suprasti mažos tautos mentalitetą? Ir ar buvo to siekta ir - ko buvo siekta?
Aktorių trupės iš Bolonijos „Gli Incauti“ spektaklyje „Pirma dalis. Išvykimai“, liepos pradžioje rodytame Klaipėdos „Šermukšnio“ festivalyje ir Vilniaus „Fluxus ministerijoje“, rodomas tik pirmas pjesės veiksmas ir pristatomos dvi utopijos - Salės (Stella Piccioni) meilės troškimo ir Kazimiero Pokšto (Stefano Moretti) idealizmo. Šios pamatinės ir pačios dramos temos spektaklio metu susikerta vienintelėje - pirmojo Pokšto ir Salės susitikimo - scenoje ir, režisieriui pateikiant tik jų užuomazgas, veda į simbolinį Lietuvos perkėlimą į Afriką.
Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad kūrėjai susitelkė ties pagrindine tema: nepasitenkinimas esama situacija, dėl to verčiama kaltė gyvenamai vietai, šaknų neturėjimas ar nejautimas, kelionės ar keliavimo motyvas, per kurį personažai atranda tragišką supratimą apie prarastas, neišnaudotas ir nepastebėtas galimybės.
Tas kelionės motyvas, išryškintas Ivaškevičiaus dramaturgijoje, nulemia ir aptariamojo spektaklio formą - jo metu žiūrovai keliauja/aktorių yra vedžiojami po kelis „Fluxus ministerijos“ aukštus ir erdves. Atsisakoma bet kokių tradicinei scenos dėžutei būdingų principų - vaidinama sėdint nugara į žiūrovus, bendraujant su kitu aktoriumi iš publikos ir t.t. Veiksmo vietos nurodomos minimalistinėmis scenografijos detalėmis ir iš dramaturgo remarkų ištrauktais užrašais - „Lietuvos kaimas“, „Studenčių bendrabutis“, „Paryžius“. Beje, kalbant apie autorių ir jo reikšmę sceniniam vyksmui - spektaklio pradžioje perskaitomas įžanginis dramaturgo žodis. Jį perskaito būtent spektaklio režisierius ir Pokšto vaidmens atlikėjas, taip tiesiogiai sukuriantis distanciją tarp mūsų ir dramaturginės medžiagos.
Spektaklio pagrindas ir varomoji jėga - interaktyvus santykis su žiūrovais. Vienoje iš scenų žiūrovams tenka kauniečių minios „vaidmuo“, kurioje sėdi Salė ir Milė (Annalisa Salis), kai spektaklio vertėja Toma Gudelytė mėto replikas menamam Gerbutavičiui, spektaklio pabaigoje visi apjuosiami įspėjamąja juosta, nes yra konkretūs scenos dalyviai. Tai pabrėžia, apie ką ir kam iš tikrųjų kalba pjesė - apie mus visus, visada pasimetusius tarp Lietuvos ir, pavyzdžiui, Airijos, vienos iš šiandieninių madagaskarų.
Jei ne nuolatinis žiūrovų judėjimas, veiksmą būtų pakankamai sunku stebėti dėl mėgėjams artimos deklaratyvios, ryškiai parodijinės aktorių vaidybos. Apskritai spektaklyje naudojamos šabloniškos detalės, perspauta, karikatūriška vaidyba. Tad dažna erdvių kaita, trinamos ribos tarp žiūrovų ir aktorių ir iš teksto kylantis atpažįstamumo momentas gelbsti griežtesnės režisūros stokojantį spektaklį. O spektaklio privalumas yra tas, kad jis vyksta ne stacionarioje ar tradicinėje scenos dėžutėje, o alternatyviose erdvėse. Suprantama, kiekviena atskira erdvė spektaklį papildo skirtingomis prasmėmis.
Pjesės jėga ir jos išsamumas glūdi būtent tarp eilučių, autoriui pakankamai drastiškai žaidžiant su tarpukario veikėjų, lietuvių kultūros ikonų, biografijomis. Tuo tarpus iš Moretti pasisakymų išvysti tai, ką spektaklyje sudėtinga įžvelgti, jei nesi jo tautietis - kad ir paraleles tarp Pokšto ir Benito Mussolini. Itališka „Madagaskaro“ interpretacija įrodo, kad gausiai tautinės tematikos prisodrintą pjesę galima perskaityti kiekvienos atskiros tautos istorijos kontekste, bet geriausiai suprantama ji ir liks tik atskirai tautai.
Dinamiška ir paslanki, performansui ar hepeningui artima spektaklio forma leidžia lengvai valdyti publiką. Tai apjungus su aktorių laisvumu leidžia spektakliui lengvai prisijaukinti bet kokią erdvę - Klaipėdoje, „Šermukšnio“ festivalyje, italų „Madagaskaras“ buvo vaidinamas lauko scenoje. „Balaganiškumas“ ir chaotiškumas dominuoja vaidyboje ir neišgrynintoje spektaklio formoje, tad galbūt jam ir artimesnis gatvės teatro apibrėžimas, - vizualinėmis ir aktorių raiškomis kuriamas sceninis vyksmas tarsi nereikalauja interpretacijos, o atlieka tik momentinės pramogos paskirtį. Tad iš pirmo žvilgsnio, nebandant gilintis į spektaklio paraštėse likusias kūrėjų interpretacijas, tai tiesiog laisvas žaidimas su pjesės tekstu, per daug nesivarginant į jį įsigilinti, o tiesiog improvizuojant ir vaidinant intuityviai.
