Urvinė moteris ragina naikinti vis dar pasitaikančius vyrus

Rūta Oginskaitė 2006-06-21 Lietuvos rytas / Mūzų malūnas 2006 06 20

aA

Scenoje moteris ne viena – ji turi partnerį. Aktorė Rimantė Valiukaitė.

Prasidėjo spektaklio laikas

Kostui Smoriginui galima dėkoti už tai, kad jis teatru užpildo ligi tol teatro nepažinojusias erdves Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje. Tai vis jo į pasaulį paleisto „Urvinio žmogaus“ pėdsakai.

Smorigino dėka teatras įsikraustė ir į „Galaxy“ klubą Vilniaus „Forum Palace“. Nuo praėjusio pirmadienio čia vaidinamas naujas monospektaklis „Urvinė moteris“.

Smoriginas režisavo Sigito Parulskio pjesę, pakviesdamas joje vaidinti Rimantę Valiukaitę. Sekmadienio spektaklis buvo Neringos Varnelytės premjera.

Vieniša ir nepatenkinta

Spektaklio herojė kūrėjų valia yra vieniša moteris. Palikta moteris. Ieškanti partnerio moteris. Kiekvienu sutiktu vyru nepatenkinta moteris.

Autorių valia ji atsiduria komiškose situacijose. Tokiose, po kurių kartoja priesaiką: „Niekada daugiau“. Patiekia vyrui antį su atšaldytu vynu, o jis vėluoja grįžti tris paras. Ji prisigeria. Ieško vyro internete ir susiranda pačius atgrasiausius.

Autorių valia spektaklyje nuožmiai skamba „Marselietės“ melodija, o moteris darosi vis karingesnė vyrų atžvilgiu. Patelė virsta kariu.

Žiūrovų valia – susitapatinti su tokia heroje. Arba ne. Buvo tokių, kurie paliko spektaklį po pirmo veiksmo. Nuobodu, sakė. Buvo tokių, kurie išsėdėjo iki finalo ir abejingai žiūrėjo į sceną, kai joje lenkėsi spektaklio kūrėjai. Dauguma, žinoma, plojo.

Kuo niūrieji galėjo nusivilti?

Talentas turėjo sutilpti

Scenoje moteris ne viena – ji turi partnerį. Tai – skudurinė žmogaus dydžio iškamša, iš veido primenanti spektaklio režisierių. Toks yra scenografo Vytenio Lingio pokštas. Toji iškamša tampoma, klupdoma, numetama. Su jos didele ranka pasiglostoma ir vėl numetama. Žinokit, vyrai, kaip į jus žiūri Urvinė moteris.

Atpažįstu iš tos moters sakomo teksto Sigitą Parulskį. Intelektualų ir kūnišką, lyrišką ir pažeidžiamą, o labiausiai – sarkastišką („...sarkazmas, marazmas ir orgazmas – štai ir visas mano reliquiarium...“ – tai ne iš spektaklio, o iš esė knygos „Miegas ir kitos moterys“).

Rašytojo prigimtis rangosi „Urvinės moters“ užsakovų jam nustatytuose rėmuose. Būti suprantamam kuo didesnei masei žiūrovų. Prajuokinti juos kuo paprastesnėmis – o ne parulskiškomis – frazėmis. Būti banaliam.

Ne, jis tiek nenusileis. O publika irgi nenusileis. Nenoriai kramtys ilgus parulskiškus sakinius su aliuzijomis į religijas, istorijas, filosofijas. O kartais autorius negailestingu žodžiu pataikys tiesiai į klyną – tada sulauks net plojimų.

Taip ir sklando „Urvinė moteris“: nuo parulskiško sarkazmo iki moteriškų žurnalų marazmo.

Urvinis žmogus sušildo poras

Visi vyrai iškamšos. Dainiaus Labučio nuotraukos

Ar kuri moteris linkusi atpažinti save „Urvinės moters“ vaidinimo metu? Būtent tai garantuotų pašėlusią spektaklio sėkmę. Smorigino režisuotas „Urvinis žmogus“ patraukė ir sušildė būtent tuo, kad ten ypač smagiai atpažįsti save. Pasijuoki iš savęs ir tarsi gauni atleidimą už visas nuodėmes – kad esi, koks esi. „Urviniame žmoguje“ ir porų santykiai atšyla, nes visi prisijuokia ir sutinka, kad kiekvienas tavo mylimo žmogaus trūkumas ar skirtumas yra gamtos dovanotas ir ne toks jau pasibaisėtinas.

„Urvinė moteris“ agituoja kariauti. Visi vyrai kiaulės, ir taškas. Visi vyrai iškamšos. Akivaizdu. Ką su tokiais vyrais reikia daryti? Urvinė parodys. Visos strėlės – jam. Į tą vietą.

Nesvarbu, kas prodiuseris

Prieš kiek laiko interneto portaluose buvo įsiplieskusi žiūrovų diskusija moralės klausimais: teisus ar ne Kostas Smoriginas, spektaklio „Urvinis žmogus“ režisierius, jeigu jis daro naują spektaklį kitoje firmoje, bet pasiima ano, sėkmingojo darbo, pavadinimo dalį.

Pasiima tą dalį, kuri traukia pulkus žiūrovų – ir pusė, jei ne daugiau reklaminio darbo nuveikta, naujiesiems prodiuseriams nuo to tik lengviau.

Pulkai žiūrovų gynė režisierių, mylimą artistą, pareikšdami: absoliučiai nesvarbu, kokie ten prodiuseriai, svarbu, kad į „Urvinį žmogų“ neįmanoma gauti bilietų, užtat jei bus dar „Urvinė moteris“, tai reikš, jog galimybių patekti į spektaklį padaugės.

Reklaminė naujųjų prodiuserių taktika su populiariu pavadinimu pasiteisino. „Forum Palace“ per „Urvinės moters“ premjerą buvo apgultas. Bilietai parduoti mėnesiui į priekį. Internautai maldauja atvažiuoti ir į kitus miestus.

Liko tik pačiam spektakliui pateisinti žiūrovų viltis. Argi tai sunku, kai kiekvienas kūrėjas – beprotiškai publikos mylimas. O čia – visa neprilygstama kompanija!

recenzijos
  • Pakibęs tarp praeities ir dabarties

    Vilniaus senojo teatro transformacijos – jau atskira tema, tačiau spektaklyje „Toli toli“ paliečiamas įdomus aspektas – kaip tuos pokyčius išgyvena ir supranta aktoriai ir teatro kolektyvas.

  • Nesmurtinė lėlės prigimtis

    Kone pramoginio žanro siausmas, idealiai tinkamas restoranų aplinkai, virsta aktorę transformuojančia terapija, o daugeliui gerokai įkyrėjusi Édith Piaf muzika – artefaktu, kuris leido ištverti baisiausias gyvenimo minutes.

  • Iščiupinėjant, išglostant kūnus

    Čia vyksta intymi pažintis: scenoje šie kūnai turi pakankamai laiko vienas kitą atidžiai apžiūrėti, apčiupinėti ir nuglostyti. Pasitikėjimui sukurti tarp veikiančiojo ir žiūrinčiojo taip pat paliekama užtektinai laiko.

  • Be pauzių

    „When the bleeding stops“: spektaklis čia reikalingas kaip susitikimo forma, atvirumo įrankis. Kol kiekviename kambaryje neįvyks daugiau atvirų, gėdos atsikračiusiųjų pokalbių, dar ilgai šis projektas nenustos būti aktualus.

  • Apie sustojimus, atsisveikinimus ir pažadus

    Spektaklis „Arrivederci“ yra atsisveikinimas. Atrodo, kad režisierius ne tik referuoja, bet ir bando užbaigti kituose spektakliuose („Jona“, „Makbetas“, „Sala, kurios nėra“) pradėtas dramaturgines linijas.

  • Kas būtų, jei nustotų rūgti kopūstai?

    Keistumas meno kūrinyje savaime nėra trūkumas, dažnai net priešingai, bet „Fermentacijoje“ jis tiesiog nuobodus. Siužeto posūkiai ne stebina, o smegenų ekrane įžiebia užrašą KPŠ.

  • Mirtis lietuviškame užmiestyje

    Nurodoma, kad Jasinsko ir Teteruko režisuota „Chroma“ – „pasakojimas apie kalbos, vaizdo ir žmogaus grožio troškimo ribas“, tačiau man spektaklis suskambėjo kaip engtų ir neigtų jausmų prasiveržimas.

  • Komedijos gimimas iš žaidimo dvasios

    Reikia labai įtempti valią, kaip sako spektaklio Kantas, norint įžvelgti pjesės aktualumą. Todėl sakyčiau, kad Koršunovas su Mažojo teatro aktoriais ir komanda iš pjesės ne tik išsiurbė visus vertingiausius syvus, bet ir kilstelėjo ją.