Urvinė moteris ragina naikinti vis dar pasitaikančius vyrus

Rūta Oginskaitė 2006-06-21 Lietuvos rytas / Mūzų malūnas 2006 06 20

aA

Scenoje moteris ne viena – ji turi partnerį. Aktorė Rimantė Valiukaitė.

Prasidėjo spektaklio laikas

Kostui Smoriginui galima dėkoti už tai, kad jis teatru užpildo ligi tol teatro nepažinojusias erdves Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje. Tai vis jo į pasaulį paleisto „Urvinio žmogaus“ pėdsakai.

Smorigino dėka teatras įsikraustė ir į „Galaxy“ klubą Vilniaus „Forum Palace“. Nuo praėjusio pirmadienio čia vaidinamas naujas monospektaklis „Urvinė moteris“.

Smoriginas režisavo Sigito Parulskio pjesę, pakviesdamas joje vaidinti Rimantę Valiukaitę. Sekmadienio spektaklis buvo Neringos Varnelytės premjera.

Vieniša ir nepatenkinta

Spektaklio herojė kūrėjų valia yra vieniša moteris. Palikta moteris. Ieškanti partnerio moteris. Kiekvienu sutiktu vyru nepatenkinta moteris.

Autorių valia ji atsiduria komiškose situacijose. Tokiose, po kurių kartoja priesaiką: „Niekada daugiau“. Patiekia vyrui antį su atšaldytu vynu, o jis vėluoja grįžti tris paras. Ji prisigeria. Ieško vyro internete ir susiranda pačius atgrasiausius.

Autorių valia spektaklyje nuožmiai skamba „Marselietės“ melodija, o moteris darosi vis karingesnė vyrų atžvilgiu. Patelė virsta kariu.

Žiūrovų valia – susitapatinti su tokia heroje. Arba ne. Buvo tokių, kurie paliko spektaklį po pirmo veiksmo. Nuobodu, sakė. Buvo tokių, kurie išsėdėjo iki finalo ir abejingai žiūrėjo į sceną, kai joje lenkėsi spektaklio kūrėjai. Dauguma, žinoma, plojo.

Kuo niūrieji galėjo nusivilti?

Talentas turėjo sutilpti

Scenoje moteris ne viena – ji turi partnerį. Tai – skudurinė žmogaus dydžio iškamša, iš veido primenanti spektaklio režisierių. Toks yra scenografo Vytenio Lingio pokštas. Toji iškamša tampoma, klupdoma, numetama. Su jos didele ranka pasiglostoma ir vėl numetama. Žinokit, vyrai, kaip į jus žiūri Urvinė moteris.

Atpažįstu iš tos moters sakomo teksto Sigitą Parulskį. Intelektualų ir kūnišką, lyrišką ir pažeidžiamą, o labiausiai – sarkastišką („...sarkazmas, marazmas ir orgazmas – štai ir visas mano reliquiarium...“ – tai ne iš spektaklio, o iš esė knygos „Miegas ir kitos moterys“).

Rašytojo prigimtis rangosi „Urvinės moters“ užsakovų jam nustatytuose rėmuose. Būti suprantamam kuo didesnei masei žiūrovų. Prajuokinti juos kuo paprastesnėmis – o ne parulskiškomis – frazėmis. Būti banaliam.

Ne, jis tiek nenusileis. O publika irgi nenusileis. Nenoriai kramtys ilgus parulskiškus sakinius su aliuzijomis į religijas, istorijas, filosofijas. O kartais autorius negailestingu žodžiu pataikys tiesiai į klyną – tada sulauks net plojimų.

Taip ir sklando „Urvinė moteris“: nuo parulskiško sarkazmo iki moteriškų žurnalų marazmo.

Urvinis žmogus sušildo poras

Visi vyrai iškamšos. Dainiaus Labučio nuotraukos

Ar kuri moteris linkusi atpažinti save „Urvinės moters“ vaidinimo metu? Būtent tai garantuotų pašėlusią spektaklio sėkmę. Smorigino režisuotas „Urvinis žmogus“ patraukė ir sušildė būtent tuo, kad ten ypač smagiai atpažįsti save. Pasijuoki iš savęs ir tarsi gauni atleidimą už visas nuodėmes – kad esi, koks esi. „Urviniame žmoguje“ ir porų santykiai atšyla, nes visi prisijuokia ir sutinka, kad kiekvienas tavo mylimo žmogaus trūkumas ar skirtumas yra gamtos dovanotas ir ne toks jau pasibaisėtinas.

„Urvinė moteris“ agituoja kariauti. Visi vyrai kiaulės, ir taškas. Visi vyrai iškamšos. Akivaizdu. Ką su tokiais vyrais reikia daryti? Urvinė parodys. Visos strėlės – jam. Į tą vietą.

Nesvarbu, kas prodiuseris

Prieš kiek laiko interneto portaluose buvo įsiplieskusi žiūrovų diskusija moralės klausimais: teisus ar ne Kostas Smoriginas, spektaklio „Urvinis žmogus“ režisierius, jeigu jis daro naują spektaklį kitoje firmoje, bet pasiima ano, sėkmingojo darbo, pavadinimo dalį.

Pasiima tą dalį, kuri traukia pulkus žiūrovų – ir pusė, jei ne daugiau reklaminio darbo nuveikta, naujiesiems prodiuseriams nuo to tik lengviau.

Pulkai žiūrovų gynė režisierių, mylimą artistą, pareikšdami: absoliučiai nesvarbu, kokie ten prodiuseriai, svarbu, kad į „Urvinį žmogų“ neįmanoma gauti bilietų, užtat jei bus dar „Urvinė moteris“, tai reikš, jog galimybių patekti į spektaklį padaugės.

Reklaminė naujųjų prodiuserių taktika su populiariu pavadinimu pasiteisino. „Forum Palace“ per „Urvinės moters“ premjerą buvo apgultas. Bilietai parduoti mėnesiui į priekį. Internautai maldauja atvažiuoti ir į kitus miestus.

Liko tik pačiam spektakliui pateisinti žiūrovų viltis. Argi tai sunku, kai kiekvienas kūrėjas – beprotiškai publikos mylimas. O čia – visa neprilygstama kompanija!

recenzijos
  • Į Skapiškį pro Osvencimą

    „Reforma“ iš tiesų turi karikatūros užuomazgų ir, įtariu, nori eiti jos keliu. Bet visą laiką apmaudžiai lieka kažkur šalia, lyg nuolat skaldytų lėkštą anekdotą ir mėgintų pigiai prajuokinti.

  • „Dalykai“, kurių nepamačiau

    „Dalykuose“, rodos, kūrybinės formos lieka „šalia“ liudijimų, subtiliai bandydamos jų neužgožti, daugiausia – tik iliustruoti. Bet gilesnės metaforos troškimas kankina tarsi deguonies trūkumas.

  • Pasivaikščioti su medžiais

    Gražu stebėti: iš pradžių užverčiantis auditoriją istorijomis, pamažu ekskursijos gidas vis daugiau erdvės palieka gamtai. Brūzgynuose geriausiai girdisi eilėraščiai. Ir spektaklio, ir turbūt gyvenimo.

  • Prisilietimų ir bučinių parkas

    Muzikinė šokio spektaklio „Parkas“ struktūra gali būti vertinama kaip pavyzdys šiuolaikiniams kūrėjams, ieškantiems dialogo su muzikos istorija ir klasikais tapusių kompozitorių kūriniais.

  • Requiem teatro epochai

    „Niekas iš manęs teatro negali atimti. Tik mirtis.“ Ši citata, kaip ir pats „Anos Kareninos“ pastatymas, tapo prasminga ir jautria epitafija Rimo Tumino kurtam teatrui ir sykiu – ištisai teatro epochai.

  • Mažutė Varšuva Argentinos pampoje

    Režisieriaus, dramaturgo Mariano Pensotti spektaklis „La Obra“ privertė susimąstyti, kokiais pasakojimais tikime ir kas padaro teatrinį pasakojimą tokį įtikinamą, kad supainiotum jį su dokumentika.

  • Įstrigti jausminiame rūke

    Kiekvienas etiudas atrodo it gabalėlis dėlionės, kuri tampa vis niūresnė, vis tirštesnė. <...> Juos sieja nesusikalbėjimas ir noras išlieti savyje susipynusius beprasmybės ir meilės neįmanomybės jausmus.

  • Teatre gavau į galvą (ir tai buvo geriausia, kas man galėjo nutikti)

    „Requiem“ čia simbolizuoja ne tik gedulą dėl prarastų nekaltų gyvybių, bet ir gilesnį susimąstymą apie tai, kokią aplinką paliekame ateities kartoms.