Urvinė moteris ragina naikinti vis dar pasitaikančius vyrus

Rūta Oginskaitė 2006-06-21 Lietuvos rytas / Mūzų malūnas 2006 06 20

aA

Scenoje moteris ne viena – ji turi partnerį. Aktorė Rimantė Valiukaitė.

Prasidėjo spektaklio laikas

Kostui Smoriginui galima dėkoti už tai, kad jis teatru užpildo ligi tol teatro nepažinojusias erdves Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje. Tai vis jo į pasaulį paleisto „Urvinio žmogaus“ pėdsakai.

Smorigino dėka teatras įsikraustė ir į „Galaxy“ klubą Vilniaus „Forum Palace“. Nuo praėjusio pirmadienio čia vaidinamas naujas monospektaklis „Urvinė moteris“.

Smoriginas režisavo Sigito Parulskio pjesę, pakviesdamas joje vaidinti Rimantę Valiukaitę. Sekmadienio spektaklis buvo Neringos Varnelytės premjera.

Vieniša ir nepatenkinta

Spektaklio herojė kūrėjų valia yra vieniša moteris. Palikta moteris. Ieškanti partnerio moteris. Kiekvienu sutiktu vyru nepatenkinta moteris.

Autorių valia ji atsiduria komiškose situacijose. Tokiose, po kurių kartoja priesaiką: „Niekada daugiau“. Patiekia vyrui antį su atšaldytu vynu, o jis vėluoja grįžti tris paras. Ji prisigeria. Ieško vyro internete ir susiranda pačius atgrasiausius.

Autorių valia spektaklyje nuožmiai skamba „Marselietės“ melodija, o moteris darosi vis karingesnė vyrų atžvilgiu. Patelė virsta kariu.

Žiūrovų valia – susitapatinti su tokia heroje. Arba ne. Buvo tokių, kurie paliko spektaklį po pirmo veiksmo. Nuobodu, sakė. Buvo tokių, kurie išsėdėjo iki finalo ir abejingai žiūrėjo į sceną, kai joje lenkėsi spektaklio kūrėjai. Dauguma, žinoma, plojo.

Kuo niūrieji galėjo nusivilti?

Talentas turėjo sutilpti

Scenoje moteris ne viena – ji turi partnerį. Tai – skudurinė žmogaus dydžio iškamša, iš veido primenanti spektaklio režisierių. Toks yra scenografo Vytenio Lingio pokštas. Toji iškamša tampoma, klupdoma, numetama. Su jos didele ranka pasiglostoma ir vėl numetama. Žinokit, vyrai, kaip į jus žiūri Urvinė moteris.

Atpažįstu iš tos moters sakomo teksto Sigitą Parulskį. Intelektualų ir kūnišką, lyrišką ir pažeidžiamą, o labiausiai – sarkastišką („...sarkazmas, marazmas ir orgazmas – štai ir visas mano reliquiarium...“ – tai ne iš spektaklio, o iš esė knygos „Miegas ir kitos moterys“).

Rašytojo prigimtis rangosi „Urvinės moters“ užsakovų jam nustatytuose rėmuose. Būti suprantamam kuo didesnei masei žiūrovų. Prajuokinti juos kuo paprastesnėmis – o ne parulskiškomis – frazėmis. Būti banaliam.

Ne, jis tiek nenusileis. O publika irgi nenusileis. Nenoriai kramtys ilgus parulskiškus sakinius su aliuzijomis į religijas, istorijas, filosofijas. O kartais autorius negailestingu žodžiu pataikys tiesiai į klyną – tada sulauks net plojimų.

Taip ir sklando „Urvinė moteris“: nuo parulskiško sarkazmo iki moteriškų žurnalų marazmo.

Urvinis žmogus sušildo poras

Visi vyrai iškamšos. Dainiaus Labučio nuotraukos

Ar kuri moteris linkusi atpažinti save „Urvinės moters“ vaidinimo metu? Būtent tai garantuotų pašėlusią spektaklio sėkmę. Smorigino režisuotas „Urvinis žmogus“ patraukė ir sušildė būtent tuo, kad ten ypač smagiai atpažįsti save. Pasijuoki iš savęs ir tarsi gauni atleidimą už visas nuodėmes – kad esi, koks esi. „Urviniame žmoguje“ ir porų santykiai atšyla, nes visi prisijuokia ir sutinka, kad kiekvienas tavo mylimo žmogaus trūkumas ar skirtumas yra gamtos dovanotas ir ne toks jau pasibaisėtinas.

„Urvinė moteris“ agituoja kariauti. Visi vyrai kiaulės, ir taškas. Visi vyrai iškamšos. Akivaizdu. Ką su tokiais vyrais reikia daryti? Urvinė parodys. Visos strėlės – jam. Į tą vietą.

Nesvarbu, kas prodiuseris

Prieš kiek laiko interneto portaluose buvo įsiplieskusi žiūrovų diskusija moralės klausimais: teisus ar ne Kostas Smoriginas, spektaklio „Urvinis žmogus“ režisierius, jeigu jis daro naują spektaklį kitoje firmoje, bet pasiima ano, sėkmingojo darbo, pavadinimo dalį.

Pasiima tą dalį, kuri traukia pulkus žiūrovų – ir pusė, jei ne daugiau reklaminio darbo nuveikta, naujiesiems prodiuseriams nuo to tik lengviau.

Pulkai žiūrovų gynė režisierių, mylimą artistą, pareikšdami: absoliučiai nesvarbu, kokie ten prodiuseriai, svarbu, kad į „Urvinį žmogų“ neįmanoma gauti bilietų, užtat jei bus dar „Urvinė moteris“, tai reikš, jog galimybių patekti į spektaklį padaugės.

Reklaminė naujųjų prodiuserių taktika su populiariu pavadinimu pasiteisino. „Forum Palace“ per „Urvinės moters“ premjerą buvo apgultas. Bilietai parduoti mėnesiui į priekį. Internautai maldauja atvažiuoti ir į kitus miestus.

Liko tik pačiam spektakliui pateisinti žiūrovų viltis. Argi tai sunku, kai kiekvienas kūrėjas – beprotiškai publikos mylimas. O čia – visa neprilygstama kompanija!

recenzijos
  • Paskutinis liūdesys dar laukia

    Spektaklyje, rodos, liūdesio vengiama. <...> Nes kai tik atrodo, kad esame kviečiami su spektakliu ir jo veikėjais sustoti, kartu atsidusti, įvyksta kas nors komiško arba veiksmas nutraukiamas pertraukos.

  • Ištrūkti iš ten, kur svajonė įmanoma

    Artūro Areimos režisuoto spektaklio „Lūšies valanda“ prasmės skirtos ne įžodinti, bet išjausti, kaip norma virsta žiaurumu, o už smurto slypi vaikiškai tyra kova dėl svajonės utopijos.

  • Virpėti. Iš malonumo

    Stipriausiai „tremolo“ veikia ne faktai ir surinkta medžiaga, bet patys kūnai. Kūrėjos, vis pildydamos kūniškumo kontekstą, pasiekia kulminaciją ir pastato priešais žiūrovus nuogą kūną, jį normalizuodamos.

  • Aktorystė kaip išsigelbėjimas

    Ar meno jėga stipresnė už psichoterapijos, žino tik pati aktorė. Tačiau akivaizdu, kad didelei daliai publikos „Šventoji“ gali tapti apvalančia, stiprybės ar paguodos suteikiančia patirtimi.

  • Dėmesingumo praktika ir permainingas ryšys

    „Vienudu“ – intymus, daugialypis dviejų vyrų ir jų kūnų susidūrimas aikštelėje. Sukauptais, sulėtintais judesiais jie kantriai dekonstruoja, atveria žingsnelių, šokio kompozicijų pirminį pradą.

  • Kai svarbiausia – teatras

    Ši knyga primena, kad dauguma mūsų, kaip ir Paulėkaitė, į teatrą atėjome iš meilės ir sudievinimo, siekdami, kad jis būtų „ne šiaip poilsio vieta, o tai, ko žmogui būtinai reikia, kad jisai išgyventų“.

  • Paprasta recenzija

    Mildos Mičiulytės „Guliveris nori užaugti“ Vilniaus teatre „Lėlė“ – tai toks paprastumas, kuriuo gera mėgautis. Vientisas ir saugus paprastumas, kuriame gimsta pasitikėjimas meno kūriniu.

  • Tarsi būtume kartu mirę

    Visi „Requiem“ veikėjai pristatomi kaip nesąmoningo troškimo, verčiančio susilaukti vaikų, įkaitai, išpažįstantys visuotinai priimtiną tiesą, skelbiančią, kad vaikai yra nekvestionuojamas gėris.