Vidurinė klasė Lietuvoje ilgai neturėjo savo teatro. „Duetai” mėgina priversti žiūrovą atkreipti dėmesį į save. Vilniuje dar sovietmečiu pastatytuose atgrasiuose VRM rūmuose sukurti visaverčio spektaklio beveik neįmanoma.
Spektaklyje „Bučiuoju, Oskaras” yra „cezario grupės” stiliaus ženklų. Tačiau visa tai tampa išoriniais atributais arba supaprastintomis anksčiau atrastos teatro kalbos citatomis.
„Atviro rato” trupė į sceną atvedė primirštą nuo Sauliaus Šaltenio dramaturgijos pastatymų praėjusio amžiaus aštunto dešimtmečio Jaunimo teatre nedidelių miestelių jauną žmogų.
Barokas ir baroko kultūra, regis, persmelkusi Gintaro Varno kūrybą. Pats ne kartą yra sakęs, kad norėtų pastatyti barokinę operą. „Vilniaus – kultūros sostinės 2009″ programos projektas „Baroko dialogai” suteikė šią progą.
Cezaris Graužinis šachuoja „Domino” teatrą, reikalaudamas apsispręsti, kurlink šiam sukti. Tarpinė būsena gali būti nepatogi išmokytam nemąstyti žiūrovui: tikėjęsis bukos komedijos, po „Oskaro” jis gali supykti. Arba – nustebti.
Spektaklis yra prisiminimas, jo struktūra nuolat kintanti ir sunkiai apčiuopiama. Ne kuriami personažų charakteriai sukuria spektaklio siužetą, o faktas, kad tai yra atmintyje glūdintys įvykiai. Štai čia ir gimsta žaismingumas.
„Meistro Solneso” premjera dar kartą parodė, kas nutinka su stipria dramaturgija, kai nėra tvirtos režisieriaus rankos, skvarbesnio žvilgsnio į statomą medžiagą. Y.Ross spektaklis priminė savotišką nesvarumo būseną.
Ibseno veikėjus perkėlus į simbolinę erdvę, niveliavus ir abstrahavus jų charakterius, prasmės ir aštrumo netenka viena svarbiausių Ibseno dramų temų – individualaus pasirinkimo, kad ir kokią griaunamąją galią jis turėtų.
„Pasaulio dangoraižis” – sodrus ir stiprus A.Martinaičio kūrinys. Operos tekstas salėje buvo girdimas prastokai, bet jo net nereikėjo: siužetą puikiai perteikė muzika – ir dramaturgija, ir tembrais, ritmika, štrichais, intonacijomis.
