Režisierius nusprendė peržengti ribą – įbrido į smulkių interpretacijų tankmę, užpildamas žiūrovus ženklų, aiškinimų, palyginimų, sutelktų be atodairos, vos telpančių vieno spektaklio rėmuose, lavina.
Vieni palaikė kontroversiškai nusiteikusį režisierių Joną Vaitkų, kuris ne be priežasties kabinėjosi prie vakaro herojaus, kiti rimtai klausėsi menininko patarimų, kad „reikia keisti savo požiūrį”.
Vieni palaikė kontroversiškai nusiteikusį režisierių Joną Vaitkų, kuris ne be priežasties kabinėjosi prie vakaro herojaus, kiti rimtai klausėsi menininko patarimų, kad „reikia keisti savo požiūrį".
… pameni, po „Žuvėdros” premjeros Dailės teatre Vladimiras Ivanovičius rašė: „Gimė naujas teatras.” Vilniaus mažajame naujas teatras negimė.
Be visų „Hamleto” privalumų ir ypatumų reikšminga tai, kad spektaklis suteikė galimybę ryškioms mūsų teatro asmenybėms įtvirtinti savo kūrybinę brandą.
Areimai mažiausiai rūpi revizijos momentas. Jis nesistengia tyčia išryškinti nei Alžyro istorijos, nei Lietuvos aktualijų, patvirtinančių praeities ar dabarties laiko ženklus.
Teatre sėdint gerų tekstų sakyti negalima. Ir apskritai spektakliuose sėdėti blogai. O jeigu jau sėdi, tai turi veikti kiti spektaklio sluoksniai.
Naujausia režisierės Laimos Adomaitienės premjera Lietuvos rusų dramos teatre „Bėganti su vilkais” – dar vienas spektaklis, sujungiantis ne tik skirtingus aktorius, bet ir skirtingas kultūrines tradicijas.
Prancūzų „Comédie-Française” teatro gastroles būtų galima ir nutylėti. Atvažiavo, pavaidino, išvažiavo. Tačiau šįkart sutapo keli faktai, tad įvykį vis dėlto tenka aptarti.
