Aktoriai, įpratę palaikyti tradicinį ryšį su žiūrovais, moksliniuose ir publicistiniuose tekstuose ieško linijiniam draminiam pasakojimui įprastos sceninės logikos ir aktyviai, deja, tuščiai siūlo publikai galimybę susitapatinti.
„Žuvėdra“ ir visa aibe pastarųjų trejų metų premjerų aiškiai rodoma, kad dabartiniai J. Miltinio teatro vairininkai, Kultūros ministerijos palaiminti, suka jo vairą komercinės kūrybos kryptimi.
Žiūrintiems šį spektaklį sunku susijaudinti, bet lygiai taip pat nelengva išlikti abejingiems ir išlaikyti distanciją. Ross ieško tokios teatrinės kalbos, kuri leistų papasakoti apie sunaikinimą, išvengiant sentimentalumo
Sakytum, laikysena agresyvi, provokuojanti, bet… Kokių šiukšlių raginama atsikratyti? Juk iš esmės spektaklyje „Kartu“ sukuriamas kone tobulai harmoningas pasaulis: visi čia vienodi pydarai.
„Kornetas“ – ne mažumos teatras. „Kornete“ visai nebūtina įspėti muzikinių Narbutaitės nuorodų ir užuominų, tiesiog svarbu spektaklį patirti kaip nedalomą teatrinį ir muzikinį vyksmą.
Choreografo aistra klasikiniam rusų baletui liejosi per kraštus – spektaklis pastatytas kaip klasikinių ir charakterinių šokių virtinė, sujungta tradicinėmis veiksmą iliustruojančiomis pantomimos scenomis.
Pats Mindaugas Nastaravičius yra minėjęs, jog kol kas užsiima paviršiumi ir jo tyrinėjimu ir tikisi, jog tai „nėra paviršutiniška“. Yra. Deja. Kol kas čia neatsiranda vietos veiksmui.
Spektaklis ne visiškai atsako į klausimą, ką režisieriui reiškia tas „praeinantis laikas“. Pasakyti, kad tai buvo aristokratų epocha, kai valgei iš sidabrinių indų ir galėjai keletą kartų per metus lydimas tarnų nuvykti į Nicą, yra maža.
Spektaklyje, sugrąžinusiame mūsų teatrui Kazio Sajos klestėjimo laikais gyvavusį, bet dabar kiek apleistą satyrinės komedijos žanrą, pašiepiama mūsų politinio, visuomeninio gyvenimo kasdienybė.
