Antrąją Rusijos karinės invazijos Ukrainoje dieną (2022 m. vasario 25 d.) tarsi priešprieša agresijai, nežmoniškumui, žmogaus gyvybės nuvertinimui tapo Klaipėdos muzikinio teatro premjera - muzikinės dramaturgijos požiūriu sudėtinga, giliaprasmė, meilę teigianti Antonino Dvořáko opera „Undinė“.
Susiliejo į vientisą tėkmę
Šio veikalo pastatymas dar kartą parodė teatro nusiteikimą eiti solidaus operos teatro linkme, orientuojantis į aukščiausios prabos veikalus, nepasiduodant populiarumo vilionėms. Čekų meninės kultūros šedevro - XIX-XX a. sandūroje (1900 m.) gimusios romantiškai modernios stilistikos, vagneriškai simfonizuotos pasakinės operos „Undinė“ (libretas čekų dramaturgo Jaroslavo Kvapilo) pasirinkimas be jokių išlygų reikalauja visos trupės ypatingo susitelkimo ir didelio meistriškumo.
A. Dvořákas operoje, sukurtoje plačiai slavų tautose paplitusios pasakos motyvais, išryškino ne tik legendinę, bet ir psichologinę jos mintį. Undinė savo gimtajame, ramybe ir taika dvelkiančiame povandeniniame pasaulyje jaučiasi svetima, jai ten ankšta, ji trokšta mylėti žmogų, gyventi žmonių apsupta. Dėl savo meilės Undinė pasiryžusi pačiai didžiausiai aukai. Pasitelkusi burtus ir tapusi nebylia moterimi, ji kenčia, kankinama prieštaringiausių jausmų, myli, patiria išdavystę, galų gale pasiaukoja, prarasdama save ir savo meilę: „Nei aš undinė, nei aš žmogus, nei man gyventi, nei man pražūt!“ (II veiksmas).
Spektaklyje į vientisą tėkmę susiliejo išaukštinta meilės, ištikimybės, beribio pasiaukojimo idėja, užburianti A. Dvořáko muzika ir savita, išradinga sceninė raiška. Pastarąją, be abejo, diktavo ir lėmė šios lyrinės-dramatinės operos muzikinė dramaturgija, prisodrinta savitų formų, faktūrų, romantiškai nuostabių melodijų, išraiškingų harmoninių sąskambių, įvairiausių ritmų bei tembrinių spalvų.
Prieš žiūrovų akis skleidėsi dvi kontrastingos, operos esmę įkūnijančios sferos - romantinio, pasakinio fantastinio pasaulio tyras grožis (jį įkūnija Undinė, Vandenis, miško fėjos, Ragana) ir skaudžiai neteisinga, pikta realybė (Svetimšalė princesė, Girininkas, Medžioklis, dvariškiai), atvedusi prie tragiškos baigties - Undinės ir jos mylimojo mirties.
Atlikti - nelengva užduotis
Labai gerą įspūdį paliko viso spektaklio centrinė ašis - labai išaugęs, meniškai sustiprėjęs teatro simfoninis orkestras. „Undinėje“ orkestro vaidmuo yra itin svarbus, momentais tampantis pagrindiniu. Puikiai pasirodė dirigentas Tomas Ambrozaitis, įtikinamai interpretavęs visais požiūriais nelengvą partitūrą, dramaturgiškai jungiančią romantinę lyriką, slavų tautinės muzikos intonacijas, šokinius ritmus su užburiančiu ištisiniu vagneriškos muzikinės dramos simfonizmu. Išraiškingai orkestre skambėjo ir švelnios lyrinės, kartais skausmingos melodijos, ir iliustratyvia mistika (ežero bangų pliuškenimas, miško šlamesys, nakties garsai, fėjų plazdenimas ir kt.) dvelkiančios temos bei aistringi, aktyvūs, dramatiški epizodai. Nepaisant vieno kito ritminio nesklandumo, retkarčiais pasitaikiusio netolygaus garsinio balanso tarp orkestro ir scenos, reikia pasakyti: „Bravo orkestrui!“
Simfonizuotoje, beveik neturinčioje užbaigtų vokalinių numerių (tik kelios arijos), ištisinio leitmotyvinio vystymo operoje, dominuojant ilgoms solinėms (kelioms duetinėms) scenoms, kantilenos ir deklamaciškumo susipynimui, nelengvos užduotys teko ir solistams.
Premjeroje dauguma jų, puikiai įvaldę išties sudėtingas, plataus diapazono, psichologiškai įtemptas vokalines partijas, žavėjo nuostabiais, gražių tembrų balsais. Puikiu vokalu ir profesionaliu dainavimu nustebino seniai girdėta ir dar nedaug patirties operos scenoje turinti Undinės vaidmens atlikėja Ona Kolobovaitė (sopranas). Dažnas, publikos labai mėgstamas Klaipėdos teatro svečias, tenoras Tomas Pavilionis (Princas) ir šį kartą neapvylė, pademonstruodamas puikią vokalinę formą, sceninį žavesį, artistiškumą. Ryškus ir įspūdingas buvo Kšištofas Bondarenka (bosas) Vandenio vaidmenyje, sužavėjęs sodriu balsu, palyginti sklandžia dikcija. Spalvingai Raganos personažą perteikė Dalia Kužmarskytė (mecosopranas). Virėjuko (sopranas Vita Merkelytė) ir Girininko (tenoras Farshadas Abbasabadi's) duetinės scenelės įnešė linksmesnės, buitiškesnės nuotaikos niuansų. Įtikinamą Svetimšalės princesės paveikslą sukūrė gražaus tembro sopranas Gabrielė Bukinė. Rosana Štemanetian, Vitalija Trinkė, Ernesta Stankutė tapo visapusiškai (vokalas, judesys, vaidyba) žaviomis, grakščiomis Laumėmis.
Labai gaila, bet įspūdį gerokai menkino beveik visų solistų (su retomis išimtimis) prasta dikcija. Aišku, muzika nemažai „pasako“, „išaiškina“, paliečia jausmus, tačiau žiūrovams reikia ir verbalinio aiškumo. Labai norėjosi titrų.
Pačių geriausių vertinimų nusipelno sceniškai judrus, choreografiškai paslankus choras (chormeisteris Vladimiras Konstantinovas), labai sėkmingai, sklandžiai ir originaliai įsiliejęs į operos vyksmą.
Per filosofinę prizmę
Režisūrinių operos „Undinė“ sprendinių gali būti ir yra ne vienas. Daugelio operos teatrų pastatymuose dominuoja grynai pasakinė jos interpretacija. O režisierius Gytis Padegimas, vadovaudamasis savo menine intuicija, jautriu muzikos suvokimu, klaipėdietiškoje šios legendinės, liūdnos baigties pasakos sceninėje versijoje akcentavo operoje užkoduotas amžinąsias būties, meilės, kančios prasmes, žvelgdamas į jas per filosofinę prizmę, kartu aktualizuodamas gamtos ir žmogaus santykį, pragaištingus beatodairiško gamtos niokojimo padarinius. Ne veltui režisierius prieš premjerą sakė: „Viena jautriausių temų operoje yra pagarba gyvybei.“
Įkūnyti režisūrinę koncepciją padėjo vienminčių operos statytojų komanda, „atradusi“ pagavią ir taiklią scenografiją, fantastiškų sceninių kostiumų įvairovę (Birutė Ukrinaitė), užburiančią choreografiją (Aušra Krasauskaitė), įprasmintą artistų (solistų, choro) sceninį judesį ir kt. Subtili meninė išmonė buvo juntama kiekvienoje mizanscenoje: koks išdailintas Undinės sceninis paveikslas - jos iškalbinga laikysena, eisena, judesiai, rankų gestai, perteikiantys virsmą iš undinės į žmogų (ypač Undinės-nebylės scenose); vykusiai „nutapytas“ Princo dvilypumas, išraiškinga Raganos kūno kalba, įspūdingas laumių plastiškumas bei efemeriškumas...
Statytojams pavyko rasti darnią muzikos, sceninio veiksmo ir išradingai naudojamų šiuolaikinių technologijų (vaizdo projekcijų dailininkas Linartas Urniežis, šviesų dailininkas Andrius Stasiulis) sąveiką. Scenoje nusidriekę mediniai takeliai, sudarantys simbolinio apskritimo formą, skraidino mintis į kiekvieno klaipėdiečio pamėgtus kopomis vingiuojančius pasivaikščiojimo maršrutus.
Platus vizualinis spektras
Vaizdo projekcijos, šviesų žaismė, panardinusi žiūrovus į vandenų stichiją, ošiančios, putojančios Baltijos bangas, harmoningai koreliavo su personažų jausmų gradacijomis, kintančiomis nuotaikomis ir siužetiniais vingiais. Juose skleidėsi pačių įvairiausių, kontrastingiausių nuotaikų vizualinis spektras. Vešlų pirmapradės gyvos gamtos grožį, įkūnytą pirmajame veiksme, - povandeninio pasaulio ramybę, skaidrumą, begalinę Undinės meilę Princui, grakščius šokius, žaismę - keičia niūrus, tamsus, nualintos, žuvusios gamtos koloritas antrajame veiksme - nejauki Princo pilies menė, priešiškas Undinei pasaulis, jos nesuprantantys dvaro žmonės, rūškani veidai, išdavystė, murzinų spalvų rūbai, šaltos techninių mechanizmų konstrukcijos, sukaustytas polonezas... Šių dviejų gamtos pavidalų nesuderinamumo, gyvenimo ir mirties priešpriešos centre - tarsi jungiamoji grandis - trapus, šviesus, pažeidžiamas Undinės paveikslas.
Spalvingi, savo fantazija stebinantys, pradžioje kiek šokiravę menininkės B. Ukrinaitės sukurti sceniniai kostiumai spektaklio metu „suaugo“ su bendru meniniu vyksmu ir savo pasakiniu vaizdingumu praturtino, praplėtė kūrinio idėjos reikšmes.
Ne iliustracija ar puošmena, o lygiaverčiu spektaklio dėmeniu tapo muzikalūs A. Krasauskaitės sukurti šokiai, atliepiantys siužeto ir muzikos diktuojamus kontrastus.
Naujoji premjera, A. Dvořáko „Undinė“, Klaipėdos muzikiniame teatre žengė pirmuosius žingsnius. Be abejo, spektaklis tobulės, bus gludinamas, tikėtina, išnyks nesklandumai ir „Undinė“ taps mėgstama repertuarine opera.
Tą vakarą po premjeros, manau, daugelis skirstėsi susimąstę, paskendę neramiose mintyse. Graži, prasminga, pamokanti opera-pasaka, jos nuostabi muzika praskaidrino ir kėlė dvasią. Tačiau, kita vertus, ryškiai statytojų perteikta grėsminga artėjančios gamtos žūties tema nerimastingai susišaukė su baisaus karo nuojauta.
