Giedrės Ubartaitės ir Eglės Sirvydytės spektaklis „Mono tyla“
Kas pirmiau: šokis ar muzika? Dar viena šiųmetinė „Atviros erdvės“ premjera „Mono tyla“ teigia, kad abi šios dalys turi atsirasti kartu. Giedrės Ubartaitės (choreografija, šokis) ir Eglės Sirvydytės (muzika) sukurtas judesio spektaklis savo atsiradimu panašus į eksperimentą - šokėja ir kompozitorė dirbo drauge, stimuliuodamos naujų muzikinių ar judesio sumanymų atsiradimą. Muziką naujam spektakliui kuriantiems kompozitoriams dažnai tenka nusileisti choreografams, jų idėjoms arba atvirkščiai, užgožiami būna šokio kūrėjai. Tad panašu, kad šio dueto kūrybos principas tikrai pasiteisino.
Sutelkus dėmesį į garsą ir judesį, scena buvo palikta švari, tuščia, tik jos centre kabojo ilga, žemę siekianti virvė (scenografas Artūras Šimonis). Žiūrovus šokėja pasitiko klūpėdama, pasisukusi į juos nugara ir lyg ilgą kasą prie plaukų prisirišusi kabančią virvę. Pats santykis su daiktu, jo reikšmė spektaklyje vis kito, nors ir išlaikė bendrą - balansavimo - prasmę. Iš pradžių virvė tarsi varžo šokėją, neleidžia jai patekti į šviesą, bet ilgainiui atrandama vis įvairesnių būdų virvei tapti paklusniai.
Vienintelis scenoje esantis daiktas puikiai įprasminamas ir apšvietimu (Aurelijus Davidavičius, G. Ubartaitė). Tai - bene stipriausias viso spektaklio dalis. Matyti, kad šviesos buvo taip pat jautriai derinamos ir prie judesio - dažnai vizualiai silpnesnės vietos „užmaskuotos“ estetiškais apšvietimo sprendimais. Pastaruosius stebėti buvo taip pat malonu, kaip ir plastiškus šokėjos judesius, o tai leido išlaikyti tam tikrą hipnotizuojančią nuotaiką (tarkime lyg projekcijas, iš skirtingų kampų iššviečiant virvės šešėlius). Nuotaiką sukuria Ubartaitės vis kartojamos kombinacijos, monotoniški judesiai.
Pačios šokėjos plastika - patraukli, lengva. Apšvietimu dalijant sceną į atskiras dalis, jose kuriamos skirtingos tempo ir emocijos atžvilgiu kombinacijos, emocijos, skirtingi pasakojimai. Dažniausiai naudojami apskritimai - lyg gyvenimo, asmeninės erdvės ar paties asmens simboliai. Ubartaitė tai atsiduria jų centre, tai mina pakraščiais, stengdamasi išsilaikyti gyvenimiškai svarbioje šviesoje, o kartais specialiai panyra į tamsą.
Šviesa - tamsa, tyla - garsas. Cituojant choreografę: „Tyla - ne triukšmo nebuvimas, o gebėjimas triukšmą suprasti ir išlaikyti pusiausvyrą tarp jų“, - šią pusiausvyrą puikiai išlaikė abi kūrėjos. Čia iš tiesų norėtųsi pagirti Eglę Sirvydytę, sukūrusią puikią muziką, skambėjusią galvoje dar ilgokai po spektaklio. Tuo tarpu kažkokių išskirtinių ar įsimintinų choreografinių sprendimų šiame spektaklyje nėra. Panašu, kad to ir nebuvo siekta. Iš tiesų tai - daugiau judesio spektaklis, nors pačios kūrėjos įvardijo jį kaip „šokio ir muzikos pokalbį“, jei taip, tai pasiektai garso ir vaizdo harmonijai įvardyti labiau tiktų žodis „susiklausymas“.
Vis dėlto trūko aiškesnės pačios šokėjos minties sklaidos. Daugelis naudotų ženklų, įvaizdžių yra savaime atpažįstami ar interpretuojami, o štai vientisos minties, be tos, kurią susikuri pats, pritrūko. Žinoma, prasmes visuomet atrandame patys, bet dažnai spektakliui artėjant į pabaigą ar pasibaigus galime įžvelgti tam tikrų momentų, galinčių jas patvirtinti ar paneigti. To neįvyko, nes pabaiga pasirodė banaloka, nuvalkiota ir nepateisinta. Šokėja vėl atsiklaupė nusigręžusi nuo žiūrovų, tik šį kartą jau scenos gilumoje, virvė nukrito ant žemės ir susivijo, o prožektoriai staiga kelioms sekundėms apšvietė žiūrovų salę.
Pradėkime nuo virvės kritimo, kuris, kaip ir bet kurios scenografijos dalies paleidimas žemyn, yra pakankamai iliustratyvus sprendimas, dažnai tinkamas, bet „perspaudžiantis“ siekiamą rezultatą. Vis dėlto labiau glumino prožektoriai, apšvietę žiūrovus. Sprendimas, vėlgi, nei naujas, nei stebinantis, pasirodė visiškai nemotyvuotas. Gaila, neteko matyti pirmosios premjeros - jos metu žiūrovai dar sėdėjo pačioje scenoje. Gal tuomet ryšys su šokėja buvo glaudesnis, nes mano matytame spektaklyje su žiūrovais nei bendrauta, nei į juos apeliuota nebuvo.
Kad ir kaip būtų, „Mono tyla“ pasirodė gana patraukliai, nors daug kas gali su tuo ir nesutikti. Vienas pirmų choreografės darbų iš tiesų yra paprastas, be didesnių pretenzijų, tiesiog tvarkingas. Gana abstraktus, kaip minėta, neiškristalizuotos minties, bet išlaikantis dėmesį hipnotizuojančiu vaizdu. Lietuviškai tamsus (pilka šokėjos suknelė, nuolatinė prietema scenoje), tik negaliu pasakyti, jog nepaveikus, - palikus Juodąją salę kažkas vis dar sukasi galvoje, galbūt kituose darbuose tą Kažką choreografei pavyks išsakyti aiškiau.
