Kalbėtis apie politiką rizikinga: seni pažįstami gali tapti mirtinais priešais išsiaiškinę, kad vienas balsavo už konservatorius, kai kitas boikotavo rinkimus ir visiems siūlė daryti tą patį. Bene vienintelis būdas kalbantis apie politiką išsisukti su niekuo nesusipykus - pasakyti, kad valdžia bloga (nėra teisingumo, mokesčių našta per didelė, žlugdomas verslas, visi ima (arba norėtų imti) kyšius ir t.t.). Nors ir toks pasakymas rizikingas: juk kiekvienas taip sakantis greičiausiai ir pats yra kam nors didesnė ar mažesnė valdžia. Mažų mažiausiai turi galios. Tad gal ir pats yra ne ką geresnis?
Būtent valdžia, galios santykiai (politikoje, populiariojoje kultūroje ir net teatre) yra naujausio Artūro Areimos spektaklio „Ričardas II: post factum" tema. Režisierius, vėl apsimesdamas chuliganu, klasikinį tekstą paverčia berniokiška žaidimų aikštele, kurioje pešamasi dėl lyderio pozicijos. Tačiau panašiai kaip jau buvo „Plėšikuose" ar „Julijuje Cezaryje", naujausiame A. Areimos darbe, keičiasi tik vadas, bet ne pats žaidimas, jo taisyklės ar erdvė. Nors „Ričardas II: post factum" spektaklio vieta visiškai kitokia. Iki šiol dirbęs scenoje (net jei joje greta aktorių įkurdavo ir žiūrovus), šį karta spektaklio veiksmą režisierius perkelia į fojė, ant laiptų. Kaune prie VDU didžiosios salės, Vilniuje - ŠMC. Noras parodyti šią valdžios dramą ant Seimo laiptų, matyt, neišsipildys. Tačiau užmačia intriguojanti: net ir nekalčiausią pokalbį apie valdžią tokios aplinkybės galėtų gerokai pakeisti, užaštrinti. Bet visų pirma reikia turėti pokalbį, konfliktą, kad būtų kam ant Seimo laiptų aštrėti.
Tam, kas dramoje perskaitoma aiškiausiai, spektaklyje nebelieka vietos: čia kalbama ne apie piktnaudžiavimą valdžia ir to pasekmes, valdovo ir žmogaus susidūrimą, o greičiau apie neribotą savimeilę, neadekvatumą ir valdžios (savęs valdžioje) geismą. Konfliktas kyla ne tarp skirtingų idėjų, ideologijų, tikslų: visi geidžia to paties, o gavę geistąją valdžią su ja tvarkosi irgi taip pat, tik vieniems sekasi labiau, kitiems mažiau. Sėkmės palytėtieji keičia nevykėlius, ir taip, regis, tęstųsi iki begalybės (nes kiekviena atėjusi valdžia vienodai savanaudiška ir netikusi), jei tik režisierius ir aktoriai būtų turėję ūpo iš tikrųjų chuliganiškai pažaisti su drama.
Bet A. Areimos chuliganu vadinti nesinori: šis režisierius per daug gerbia tekstą. Žiūrint „Ričardas II: post factum" tai buvo visiškai akivaizdu. Dramas jis gali kupiūruoti, veiksmą perkelti kur tik norisi, veikėjus šaržuoti iki negalėjimo, bet tekstas, nors ir perkeltas į kitą kontekstą, diktuos žaidimo taisykles. Tad A. Areimos spektakliai, regis, kuo toliau tuo labiau, yra mėginimai madingai parodyti scenoje klasikines dramas. Atmetant visas nemadingas, pasenusias interpretacijas. Pavyzdžiui, „Ričardas II: post factum" Ričardas II nepatiria transformacijos iš valdovo, tirono, piktnaudžiaujančio savo galia į nusižeminusį žmogų. Priešingai: jis kaip ir pradžioje, būdamas valdovas, taip ir pabaigoje, netekęs karūnos, nenustoja mėgautis savimi. Spektaklyje visa tai virsta dvi valandas trunkančiu aktorių, aprengtų šiuolaikiškais kostiumais, lakstymu laiptais ir ilgiausių šekspyriškų tekstų tiradų bėrimu.
Tiesa, aktoriai šiame spektaklyje jiems iškeltas užduotis atlieka ganėtinai tiksliai. Vainius Sodeika, vaidinantis Ričardą II, parodijuoja Egidijų Dragūną, Tadas Gryn Jorką padaro panašų į kadaise Vytauto Šapranausko vaidintą Šinšilą, Rokas Petrauskas šaltai vykdo pareigas kiekvienam vadui ir tvirtai išlaiko savo liniją viso spektaklio metu. Kiti (ypač VDU tebestudijuojantieji) maivosi, imituoja gėjus, rodo užpakalius, daugiau ar mažiau sėkmingai linksmina apsimesdami kažkokiais tipažais. Ir panašu, jog taip yra ne todėl, kad jie nesugebėtų kitaip: greičiausiai iš jų daugiau ir nenorėta. Aprengti beveik bet kaip (na, gal išskyrus Ričardą II ir Izabelę; kostiumų dailininkė Monika Gurskytė), aktoriai laksto, ridenasi laiptais, mušasi, šaukia (neretai ir į mikrofoną čia pat sėdint žiūrovams) ir daro viską, kad tik suvaidintų, jog vaidina tikrą gyvenimą, vykstantį ant kažkokių laiptų. Ir visa tai vyksta nosį graužiančiame, saldžiame, kokainą imituojančių miltelių (regis, talko) kvape.
Kalbant apie aktorius nesunku pastebėti, kad ir šiame A. Areimos spektaklyje moterims (kaip, tiesa, ir klasikinėse dramose) itin maža vietos. Vienintelė veikianti spektaklyje Eglės Špokaitės Izabelė yra apgailėtina: ji buka pamaiva, nejautri kitiems. Tačiau finale beveik išprievartauta Bolingbruko (Dovydas Stončius) pagal visas televizines taisykles pasako „jaudinantį", ašaringą monologą, apie tai, kaip ji norėtų būti silpna, pažeidžiama, maža mergaitė. Galvodami apie personažą susigraudinti negalime: juk jau matėme, kad iš jos režisierius padarė buką mergšę. Bet galvojant apie aktorę pasidaro visai nelinksma. Moteris A. Areimo spektakliuose nebe pirmą kartą yra neįdomus priedas prie berniukiškų intrigų. Nesinori režisieriaus kaltinti mizoginija, bet bent jau scenoje jis stiprių ir įdomių moterų nenori.
Po tokio spektaklio aiškiausia pasidaro tai, kad nesvarbu, kuris berniukas užsidės karūną vaizduojančią kepuraitę, kuris pasiims skeptrą atitinkantį auksinį mikrofoną, niekas nepasikeis: vis tiek matysime, kaip patenkintas valdovas smaukosi grožėdamasis savo atvaizdu. Regis, tai ir norėta pasakyti. Kokia valdžia kur bebūtų - ji nieko nesukuria, tik naudojasi savo pozicija.
Tiesa, šiame spektaklyje valdžia yra režisierius. A. Areima valdžia yra ir visai neseniai įsteigtame savo vardo teatre. Tad nejaugi šis spektaklis yra prisipažinimas, kad režisierius yra ne kas kitas, kaip savimyla, piktnaudžiaujantis savo galia?
