Bandai kažką pasakyti, bet viskas skamba banaliai. Žmonės juk retai mąsto patys. Tiksliau būtų sakyti, kad mąstome grupėmis ir daugumą sprendimų vis dėlto lemia emocinės reakcijos ir jausmai. Kartais juokaujame, kad nenorint pyktis su draugais ir artimaisiais reikia vengti dviejų esminių temų - pokalbių apie politiką ir religiją. Bet tuo pačiu metu manome, kad Lietuvai atkūrus nepriklausomybę tampame vis humaniškesne, teisingesne ir laisvesne šalimi. Apsidairykime! Pastaraisiais metais „draudžiamųjų“ sąrašą papildė ir vakcinacijos tema, diskusijos apie „teisingą šeimą“ bei LGBTQ asmenų teises, ir ne tik. Čia ir sustokime. Ar kada susimąstėte, apie ką ne tik su kaimynais, bet ir su artimaisiais vengsime kalbėti rytoj?
Vienas iš tabu galėtų būti eutanazija. Nuo 9-ojo dešimtmečio vidurio prasidėjo ginčai dėl eutanazijos įteisinimo, tačiau Ispanija Europoje yra tik ketvirta šalis po Nyderlandų, Belgijos ir Liuksemburgo, kurioje šių metų vasarą įsigaliojo įstatymas, pripažįstantis teisę oriai numirti. Ar žinojote, kad nuo 1942 m. Šveicarijoje yra legali „savižudybė su pagalba“, tačiau visos eutanazijos formos vis dar prieštarauja įstatymams? „Savižudybė su pagalba“ legali tol, kol motyvai nėra savanaudiški. Ir čia dar viena tema svarstymams: kada noras mirti yra savanaudiškas, o kada - ne? Šveicarijoje užtikrinama, kad psichikos ligomis sergantys žmonės visų pirma bus siunčiami į prevencijos ir paramos tarnybas, kad bus apsvarstytos visos kitos alternatyvos ir kad „savižudybė su pagalba“ bus prieinama tik tiems žmonėms, kurie turi rimtų sveikatos sutrikimų ir savižudybę racionaliai suvokia kaip vienintelę galimą išeitį. Svarstant, įteisinti eutanaziją ar ne, niekada nebus vienareikšmiško atsakymo. Iškyla daug aspektų: žmogiškumo, religijos, politikos, medicinos, moralės.
Nieko keista, kad eutanazijos įteisinimui įnirtingai priešinasi Katalikų bažnyčia, teigdama, esą žmogus savo noru ar kito žmogaus padedamas iš gyvenimo pasitraukti negali. Popiežius Benediktas XVI anksčiau eutanaziją yra prilyginęs Bažnyčios smerkiamiems abortams, tai yra tam tikrai žmogžudystės formai. Bažnyčia griežtos pozicijos laikosi ir savižudybių, vienos lyties asmenų santykių įteisinimo klausimais, regis, priešinasi visai žmogaus teisių evoliucijai. O kas būtų, jei ateityje visi įgytume savanorišką teisę mirti? Apie šį iš vienos pusės humanizmo kraštutinumą, iš kitos humanizmo laimėjimą - režisieriaus ir aktoriaus Dainiaus Gavenonio sukurtas spektaklis „Laisvė“, parodytas Vilniaus tarptautinio teatro festivalio „Sirenos“ lietuviškoje programoje.
VšĮ „Darbininkai“ ir Oskaro Koršunovo teatro prodiusuotas spektaklis vyksta mažutėje OKT studijoje, čia savame moralės ir įsitikinimų, individo laisvės idėjos labirinte ir paklaidinamas žiūrovas. Bažnyčios instituciją kanadiečių dramaturgas Martinas Bellemare'as savo to paties pavadinimo pjesėje eliminuoja, sprendimo teisę palieka žmogui, kuriam gyvenimą baigti padeda valstybė. Ir ne pačią mirtį, o laisvę spręsti, Bažnyčią atskyrus nuo valstybės, laikyčiau žmonijos pasiekimu. Iš pirmo žvilgsnio dramaturgas vaizduoja arba mums dar nepažinų, arba tobulą netolimos ateities gyvenimą: trumpomis videoištraukomis savo meilę liudija tėvai - aktorės Rasos Samuolytės Merė ir Dainiaus Gavenonio Polis. Darnioje šeimoje auga vienturtis, ką tik pilnametystės sulaukęs sūnus Maksas, kurį vaidina Laurynas Jurgelis. Čia dar yra ir šeimos draugas, dar vienas „standartinis“ gyventojas bei Polio „verslo“ partneris Piteris - Aleksas Kazanavičius.
Žiūrovas pakviestas į pirmą Makso darbo dieną tėčio kontoroje. Personažų sakiniai lakoniški, poelgiai užtikrinti, sterili ir scenografo Dainiaus Liškevičiaus aplinka, tamsūs, nepretenzingi Gerūtos Navickaitės kostiumai, ir į praeitį vis grąžinantys dokumentiški Aurelijos Maknytės vizualiniai intarpai. Tačiau tik pasirodžius jaunutei kandidatei (Žygimantė Elena Jakštaitė) ryškėja ir pjesės tragizmas. Kontora - valstybinė įstaiga, į kurią kreipiasi nuo gyvenimo pavargę ir mirti pasirengę žmonės. O mirti pačių pasirinktu būdu jiems padeda įstaigos darbuotojai. Taigi, čia įgyvendinama ta pati anksčiau minėta „savižudybė su pagalba“. Bet viena yra suvokti galimybę, žinoti, kad mirdamas būsi ne vienas, o kita - matyti, kaip ta galimybe nori pasinaudoti artimasis. Visų nuostabai, antrojo pokalbio į kontorą žengia Merė. Du pokalbiai ir mirtis. Arba vienas pokalbis ir visas likęs gyvenimas. Atrodo, teisingų atsakymų nėra - juk kiekvienas dabar turi apsisprendimo teisę!
Šiuo pjesės momentu aktoriai įniršta, blaškosi prieš pat žiūrovų akis: Merė argumentuoja tokį savo žingsnį ir pasakoja apie nuolatinę psichologinę kančią gyventi, Maksas ir Polis ieško būtų sustabdyti pasitraukti nusprendusią mamą ir žmoną, aktorių veidais teka ašaros. Juk Merės gyvenimas iš šalies atrodė toks gražus! Dramatišką įniršį keičia susitaikymas ir ramybė. Vienintelis Piteris iš karto reaguoja šaltai, iš pirmo žvilgsnio gerbdamas apsisprendimą, bet iš tikrųjų įrodydamas savo nejautrumą ir tam tikrą nužmogėjimą. Juk vis tobulėjant medicinos technologijoms ateityje mums bus užtikrinta geriausia sveikatos priežiūra istorijoje. Bet kaip tik dėl šios priežasties tikriausiai visą laiką ir sirgsime. Juk kažkur kūne vis tiek kas nors bus ne taip. O labiausiai „sirgs“ mūsų psichinė sveikata.
Savižudybė, psichologiniai išgyvenimai, priežasčių ir pasekmių analizė nėra svetimos temos mūsų teatre. Vis dėlto pjesėje „Laisvė“ savižudybės tema aptariama ne iš mums įprastesnės psichologinės, o iš moralinės perspektyvos, į šį pasirinkimą žvelgiant racionaliau. Tačiau pjesės tekstui skambant scenoje, kad ir kokia ji būtų maža, gimsta teatras. Tiksliau, tas apgaulingas teatrališkumas. Situacija lyg ir jautri, bet kartu pernelyg naivi ir dramatiška, argumentai lyg ir įtikina, bet yra sakomi skubant, neužtikrintai dėliojant loginius kirčius ir pauzes. Todėl sutikti, kad tema įdomi, svarbi, nagrinėjanti dar iki galo neišspręstą ir turbūt neišsprendžiamą socialinę, moralinę, religinę dilemą, - galima, bet patikėti ir pajusti - sunku. Net jei ir mąstome grupėmis.
