Dramos teatrai vis dažniau kviečia į spektaklius, kurie linksmina publiką. Bet kodėl režisieriai vis dar drovisi kurti atvirai pramoginį vaidinimą? Per komedijos premjerą publika linksminasi, o kritikai ilgisi teatro meno.
Pirmaisiais Nepriklausomybės metais kone kiekvienas Lietuvos teatras stengėsi turėti repertuare spektaklį apie „savo Staliną“ – išsakyti, išrėkti patirtą prievartą. Atmenate: „Raudonligė“, „Pabudimas“. Niekam nebuvo gėda, nes tai buvo kilnu ir patriotiška.
Pastaraisiais Nepriklausomybės metais kone kiekvienas valstybinis šalies teatras stengiasi sušvisti savo „striptizo ereliais“ ar „meilės grafikais“. Tik kartais gėdijasi, nes juk tai nėra kilnu.
Ką šioje panoramoje žada „Kapinių klubas“ – Algirdo Latėno režisuota premjera Jaunimo teatre, turinčiame ir to paties režisieriaus „Dėdę Vanią“ (bilietai po 30, 25, 20 Lt), ir kviestinio pramogų meistro „Strip Man Show“ (bilietų nėra)?
Skirtingo stiliaus artistės
Kai teatras informuoja, kad jo repetuojamą pjesę daugelį metų stato įvairūs pasaulio teatrai, gali tikėti, jog „tikrai neteks nuobodžiauti“. Režisierius žengia pramogos link.
Ivano Menchello „Kapinių klube“ yra trys pagrindinės herojės – vidutinio amžiaus našlės. Populiariai pjesei reikia populiarių artisčių. Čia jau režisierius ima dalintis tarp žėrinčios pramogos ir kai ko rimtesnio, liudijančio, kad kūrybinės ambicijos vis dėlto rusena.
Puošeivos Liusilės vaidmeniui A.Latėnas pakvietė Nijolę Narmontaitę – aukštą, ryškią, televizijos ekrane ir vakarėlių fotoreportažuose nuolat matomą artistę. Rimtuolė ištikimoji Dorsė – Eglė Gabrėnaitė. Rimo Tumino „Vyšnių sodo“ nostalgiška Ranevskaja, Valentino Masalskio „Laukim skambučio“ pabaisa Motina, kadaise – Irenos Bučienės Antigonė. Tai aktorė, sklidina neišeikvoto talento, temperamento. Scenoje matoma pernelyg retai.
Jautri Ida, kuri nemoka pasigražinti, – Elvyra Piškinaitė, tylioji ir žavingoji „Lėlės“ teatro siela, matoma paprastai tik vaikų ir juos atvedusių mamyčių. „Kapinių klubo“ režisieriaus žmona. Ji pirmą kartą vaidina dramos teatro scenoje.
Lengviausia scenografija
Kad Gintaras Makarevičius, šiuolaikinio meno kūrėjas ir daugelio rimtų spektaklių scenografas, Auksinio scenos kryžiaus laureatas, imtų kurti lengvą pramoginį scenovaizdį, sunku įsivaizduoti. Neišprievartausi.
„Kapinių klubo“ scenografija, tiesa, lengvų lengviausia svorio prasme. Tik kelios kėdės priekyje ir pora videovaizdų fone. Tai didmiesčio dangoraižiai ir antkapių plokštės, tarp kurių – realių ir įsivaizduojamų – laviruoja našlės. Nebus kur žiūrovui akių paganyti. Toks asketizmas kertasi su pramogos koncepcija, traukia „Kapinių klubą“ meno link.
O režisierius? Atrodo, jam nėra labai drąsu daryti gryną pramogą ir skelti vien juoko žiežirbas. Tik ko čia drovėtis? Juk ne nusikaltimas.
Herojai bando rasti ryšį
Spektaklyje vyrauja tekstas – gyvybingo žydiško sąmojo dialogai. Arogantiški N.Narmontaitės Liusilės pasireiškimai, santūri ir griežta E.Gabrėnaitės Dorsė, net gaila, atrodo kaip stropi teksto iliustracija – be laisvo, uždegančio aktorystės prieskonio.
N.Narmontaitės herojė vaizduoja seksbombą ir sklaidosi po sceną su tariamais kailiniais ir kitais spalvotais „skuduryno“ drabužėliais, sumanytais Sandros Straukaitės. E.Gabrėnaitės temperamento visai nereikia, jos galinga prigimtis, mažai kam pažįstamas humoro jausmas sukišti po tamsiu našlės apdaru ir oria laikysena. Kontrastas yra ir spektakliui to užtenka.
Artistės tarsi ilgam įkalintos pirminiame našlių įvaizdyje. Kaip rodo antrojo veiksmo tekstai, be paslapties, kuri teatre itin traukia ir kurią jų vaidinamos moterys tikrai turi.
Kuklūs aktorystės daigai
Bet žiūrovai reaguoja audringai, vadinasi, kažką atpažįsta, tapatinasi, juokiasi iš savęs ir savo artimo. Užtat kai drovaus pokalbio susėda baugšti geraširdė E.Piškinaitės Ida ir našlys Semas, kurį vaidina Vytautas Taukinaitis, visai netikėtai prasideda teatras. Išlenda kuklūs aktorystės daigai. Atsiranda niuansų.
Ida ir Semas ne tik svaidosi replikomis, jų bundantys ir tramdomi jausmai užpildo scenos ir salės erdvę. Jauti, kiek daug nepasakoma, kokie charakteriai čia nerangiai bando rasti ryšį. Be jokio komikavimo.
Semas paima gitarą ir ūkiškai atlieka Elvio Presley dainą, o nevalingas kojos treptelėjimas rodo, kad jausmų audrų dar bus, tik palaukim. Smulkmena, bet teisinga. Ir nieko nuostabaus, jei po šio epizodo prapliups aplodismentų audros. Artistai jų verti.
Juokiasi ir nesvarsto
„Kapinių klubo“ finale Liusilė, Ida ir net Dorsė šoka vilkėdamos vien apatinius su korsetais. Mat po kažkokios Selmos eilinių vestuvių trys našlės tęsia pokylį Idos namuose – įprastoje „klubo“ susitikimo vietoje, o pramoginiame spektaklyje sveika apnuoginti artistes.
Liusilės, Idos ir Dorsės šokis – kaip ir pats spektaklis – nelabai apsisprendęs, ar jis pramoga, ar kai kas turiningesnio, ką nors sakančio apie tas skirtingai gedinčias moteris. Jų šokis ir toks „kaip gyvenime“, ir kartu matyti pastangos parodyti tai, ką geba scenoje ne šiaip sau damos, o artistės, repetavusios su choreografu. Ne su bet kuo, o su sarkastiškuoju Jurijumi Smoriginu.
Publika klykia iš juoko. Žavisi artistėmis. Rėkia ir ploja. Ji dėkinga teatrui už linksmą vakarą. Net jeigu režisierius ir tikėjosi kviesti ją pamąstyti. Tik kritikas iš seno papratimo linkęs spėlioti, kur pateko – į teatro meną ar laisvalaikio produktą.
O bilietų juk nėra. Čia jums ne „Dėdė Vania“.
Našlių portretai turi pasisekimą
Apie „Kapinių klubo“ autorių Ivaną Menchellą žinoma mažai – kad gimė 1961 metais ir rašo scenarijus JAV televizijų serialams. Autorius yra ir televizijos filmų pagal savo scenarijų prodiuseris. 1993 metais pasirodė vienintelis I.Menchello prodiusuotas kino filmas pagal jo scenarijų – „Kapinių klubas“. Scenarijų I.Menchellas sukūrė pagal savo romantinę komediją apie tris Pitsbergo žydų bendruomenės našles, kurios reguliariai susitinka pabūti kartu ir aplankyti savo anksti mirusių vyrų kapų. Našlių bendravimo harmoniją sudrumsčia vienintelis vyras – našlys, pasirinkęs vieną klubo narę norėdamas rimtų santykių. Filmas trunka 114 minučių, Jaunimo teatro spektaklis – 3 valandas.
