Trykšta aktorių talentas

Daiva Šabasevičienė 2009-06-16 Lietuvos rytas, 2009 06 15
Aktoriai Vytautas Šapranauskas ir Arūnas Sakalauskas spektaklyje „Mano žmonos vyras“

aA

V.Šapranauskas vaidina kaip senais gerais laikais

Situacijų komedijos Lietuvoje pastaruoju metu labai išpopuliarėjo. Aktoriai jau žino, kur ir kada naudojami šio žanro štampai ir kaip jų išvengti. Kroatų rašytojo Miro Gavrano pjesę „Mano žmonos vyras“ „Domino“ teatre pastatė Kostas Smoriginas, į savo įgulą pakvietęs Vytautą Šapranauską, Arūną Sakalauską ir Jolantą Dapkūnaitę.

„Mano žmonos vyras“ grąžino į sceną V.Šapranauską ir sukėlė norą išvysti aktorių ir kitokio žanro spektakliuose.

Pasineria į vaidmenį

V.Šapranauskas nuo pat pradžių pasineria į vaidmenį ir nė sekundei nepereina į realybės šou. Žodžiu, jis kuria vaidmenį kaip senais gerais laikais. Jo kalba glausta, tiksli ir logiška. Aktoriui tekstas niekada nėra kliuvinys, jis juo manipuliuoja kaip žonglierius kamuoliukais. Tai reto talento aktorius. Vien dėl jo verta ateiti į šį spektaklį.

A.Sakalauskas kuria groteskišką herojų - tarytum nuo jo atsiriboja, su juo koketuoja. Abiem aktoriams labiausiai sekasi, kai jie užsisklendžia savyje ir tampa „mažais žmonėmis“ - tada jų vaidybos priemonių arsenalas tiesiog žaižaruoja.

J.Dapkūnaitės Dragica - lyg motorinė lėlė. Aktorė kuria muilo operos personažą, kuris vyrauja dabartinėje visuomenėje. Tai moteris, gyvenanti pagal „meilės grafiką“. Moralės ar etikos problemos jai neegzistuoja - tai lėlė, kurios judėjimo trajektorija yra tokia schematiška ir tiksli, kad primena šveicarišką laikrodį.

Norėdamas prisiderinti prie tokio žmogaus, gali pakeisti tik save. Tai ir daro abu jos vyrai, iš absurdiško sielvarto pasisiūlantys gyventi vienas su kitu.

Suteikė subtilių atspalvių

Režisūra siejama su teatrinės kalbos kūrimu. Aktoriai, statydami spektaklius, paprastai kuria tiesiog siužetus ar jų interpretacijas. Šį kartą K.Smoriginui nebuvo lengva - trijų aktorių sceninė patirtis tokia didelė, kad juos suvaldyti nėra paprasta. Aktoriai vaidina šiek tiek skirtingu stiliumi, nors neblefuoja, o stengiasi išlaikyti savo profesinį statusą.

Nuo kitų šio žanro spektaklių „Mano žmonos vyras“ skiriasi tuo, kad kol kas nepataikauja publikai, o mėgina naujai sukurti „laikraštinio“ gyvenimo moralą, kuris būtų ne vienadienis, bet lyriškas, poetinis, gal net ir filosofinis.

Smagiausia šiame spektaklyje tai, kad režisieriui pavyko atskleisti subtilų vyrų duetą. V.Šapranausko Žarkecas ir A.Sakalausko Krešė galėjo būti nuobodžiai isteriški ar į kraštutinumus linkę statistiniai vyrai, bet K.Smoriginas jiems suteikė subtiliausių atspalvių.

Nieko nėra nuostabiau už tas akimirkas, kai šie varžovai susitinka. Užuot vienas kitam skėlę antausį, jie tampa likimo bičiuliais, kuriuos sieja abipusis supratimas, neegzistuojantis įprastose šeimose.

Jolanta Dapkūnaitė spektaklyje „Mano žmonos vyras“
Jolanta Dapkūnaitė spektaklyje „Mano žmonos vyras“

Ištirpdo artistų veidus

Veiksmo vieta - jachtos griaučiai. Ji aktoriams pražūtinga, nes spektaklį jie turi suvaidinti mažoje lyg keptuvė erdvėje, kur net nėra vietos platesniam gestui. Dailininko Gintaro Makarevičiaus sukurtas rainas vaizdas ištirpdo net aktorių veidus. Laivo įvaizdis pasiteisino tik poetinio simbolio, kuris veikė gana trumpai, ribose. Gyvenimas ir taip nestabilus - jo dirbtinai siūbuoti nebūtina.

Užuominos iškart suvokiamos, tačiau personažų jos neveikia. Todėl norėtųsi, kad aktorių vaidybos galia turėtų kur išsiskleisti - kaip tas kepamų lašinukų kvapas, pasklindantis po žiūrovų salę.

Spektaklyje muzikos nedaug, bet ji skamba vulgariai, tarytum suardo ką tik užsimezgusius vaidinimo ryšius (ypač pirmajame veiksme, po unikalių V.Šapranausko scenų). Apskaičiuota, kad per penkerius metus spektaklius, sukurtus pagal M.Gavrano pjeses, pamatė du milijonai žiūrovų, norinčių scenoje matyti save lyg veidrodyje, kurį šiandien siekia atstoti teatras.

Pustrečios valandos išsišiepus sėdėti salėje (arba prieš veidrodį) - atskirų socialinių tyrimų reikalaujanti patirtis. Bet šis pavykęs K.Smorigino eksperimentas - dar vienas išbandymas jo kelionėje teatro ir gyvenimo ašmenimis.

Prisistato sutuoktinės vyras

* Spektaklis „Mano žmonos vyras“ pastatytas pagal kroatų rašytojo Miro Gavrano pjesę. Šis rašytojas gali didžiuotis ne tik tuo, kad turi įkūręs savo teatrą, bet ir jo vardu pavadintu jau šešerius metus Slovakijoje vykstančiu teatro festivaliu „Gavranfest“.

* Nuo 2003 metų pagal M.Gavrano pjeses pasaulyje įvyko 160 premjerų. Spektaklius pagal jo pjeses matė per 2 milijonus pasaulio gyventojų. M.Gavrano sėkmę lėmė ir tai, kad spektakliai pagal jo pjeses statomi prestižiniame E.O´Neilo teatre Amerikoje.

* „Mano žmonos vyro“ veiksmas vyksta Kroatijos mieste Splite. Jachtoje gyvenantis buvęs jūreivis džiaugiasi šeimos gyvenimo idile, tačiau vieną dieną pas jį apsilanko svečias, prisistatęs kaip jo sutuoktinės vyras.

LRYTAS.LT

recenzijos
  • Virpėti. Iš malonumo

    Stipriausiai „tremolo“ veikia ne faktai ir surinkta medžiaga, bet patys kūnai. Kūrėjos, vis pildydamos kūniškumo kontekstą, pasiekia kulminaciją ir pastato priešais žiūrovus nuogą kūną, jį visiškai normalizuodamos.

  • Aktorystė kaip išsigelbėjimas

    Ar meno jėga stipresnė už psichoterapijos, žino tik pati aktorė. Tačiau akivaizdu, kad didelei daliai publikos „Šventoji“ gali tapti apvalančia, stiprybės ar paguodos suteikiančia patirtimi.

  • Dėmesingumo praktika ir permainingas ryšys

    „Vienudu“ – intymus, daugialypis dviejų vyrų ir jų kūnų susidūrimas aikštelėje. Sukauptais, sulėtintais judesiais jie kantriai dekonstruoja, atveria žingsnelių, šokio kompozicijų pirminį pradą.

  • Kai svarbiausia – teatras

    Ši knyga primena, kad dauguma mūsų, kaip ir Paulėkaitė, į teatrą atėjome iš meilės ir sudievinimo, siekdami, kad jis būtų „ne šiaip poilsio vieta, o tai, ko žmogui būtinai reikia, kad jisai išgyventų“.

  • Paprasta recenzija

    Mildos Mičiulytės „Guliveris nori užaugti“ Vilniaus teatre „Lėlė“ – tai toks paprastumas, kuriuo gera mėgautis. Vientisas ir saugus paprastumas, kuriame gimsta pasitikėjimas meno kūriniu.

  • Tarsi būtume kartu mirę

    Visi „Requiem“ veikėjai pristatomi kaip nesąmoningo troškimo, verčiančio susilaukti vaikų, įkaitai, išpažįstantys visuotinai priimtiną tiesą, skelbiančią, kad vaikai yra nekvestionuojamas gėris.

  • Apie sąžinės kompromisus ieškant gero teatro

    Esu tikra, kad Krymovas stato spektaklius būtent apie Rusiją. Tiksliau, jis stato apie save, tad išvengti to, kame augai, brendai ir išgyvenai visus svarbius kūrybinius etapus, yra neįmanoma.

  • Degantis ir uždegantis teatru

    Skaitydamas Gyčio Padegimo mintis knygoje „Įtariamas Padegimas“ ne sykį pagalvoji, kad režisierius būtų puikus teatrinių portretų kūrėjas, nes labai taikliai charakterizuoja menininkus.