Tropinės žuvelės, stovintis vanduo

Aistė Šivytė 2023-11-16 7md.lt, 2023-11-10
Scena iš spektaklio „Akvariumas“, režisierė Ieva Stundžytė (teatras „Atviras ratas“, 2023). Lauros Vansevičienės nuotrauka
Scena iš spektaklio „Akvariumas“, režisierė Ieva Stundžytė (teatras „Atviras ratas“, 2023). Lauros Vansevičienės nuotrauka

aA

Akvariumas - bet kokio dydžio vivariumas, turintis bent vieną permatomą sieną. Jame laikomi ir eksponuojami įvairūs vandens augalai bei gyvūnai. 

Teatro „Atviras ratas“ režisierės Ievos Stundžytės spektaklyje „Akvariumas“ (pagal Patricko Marberio pjesę „Arčiau“ („Closer“), 1997) savito, tropinio pasaulio žuvelėmis tampa pjesės personažai. Melodramatiškas Marberio kūrinys pasakoja keturis nepažįstamuosius tarpusavyje supinančią potraukio, aistros, meilės ir išdavystės istoriją, o Stundžytės interpretacija pjesės tekstą papildo intarpais apie akvariumų priežiūrą ir puoselėjimą. Taip režisierė pasiūlo žiūrovui į veikėjų gyvenimo peripetijas pažvelgti kaip į savitą, intriguojančią ir mums kiek svetimą bei ne visada suprantamą akvariumo ekosistemą.

Akvariume veikiančios „žuvelės“ yra šios: jauna mergina, buvusi striptizo šokėja Elis (Karolina Kildaitė), nelabai sėkmingai romanus ir nekrologus rašantis Denielis, arba Denas (Matas Pranskevičius), fotografė Ana (Judita Urnikytė) ir gydytojas dermatologas Laris (Giedrius Kiela). Dvi valandas stebime ne vienus metus trunkančią (kaip ilgainiui paaiškėja) šių žmonių romanų istoriją: Elis ir Denas susipažįsta gydytojo laukiamajame, po metų Denas, fotografuodamasis savo knygos leidimui, sutinka Aną, tačiau jos atstumtas iškrečia piktą pokštą, dėl kurio ji susipažįsta su Lariu. Pasakojimas plėtojasi per daugybę konfliktų, išsiskyrimų ir susitaikymų, apsikeitimų partneriais bei neištikimybes - na... kaip melodramoje.

Pradedantieji sukluskite - žuveles savo akvariumui rinkitės atsargiai. Neretai nauji akvariumų entuziastai pasirenka egzotiškas, gražias žuvis, bet nesugeba jomis tinkamai pasirūpinti. O sutikime - egzotiška žuvis yra įdomi tik tada, kai yra sveika ir gyvybinga.

Nors siužeto vingių spektaklyje gausu, įsitraukti į šį pasaulį, kuris, sprendžiant iš pjesės teksto, turėtų būti intriguojantis, sunku. Stipriai justi, kad aktoriai scenoje greičiau yra „sustatyti“, kad jiems tiesiog parodyta, kur pasakyti tekstą. Jau spektaklio pradžioje tampa aišku, kad nereikia tikėtis jokių staigmenų, - tiesiog sėdėti ir skaičiuoti prieš mus dėliojamus siužeto vingius. Tad nenuostabu, kad aktoriai, tekstą labiau deklamuodami negu vaidindami, atrodo lyg scenoje veiktų be veikėjų, yra atsiriboję, vienmačiai. Šiek tiek gyvybės į spektaklį įneša vienintelė Urnikytė, bet tai lemia greičiau aktorės, o ne veikėjos charizma. Nėra tekę matyti, kad aktoriai taip stipriai „springtų“ tekstu - penkis, šešis kartus per vos dviejų valandų spektaklį sugebėtų pasakyti ne tą žodį ir pasitaisytų, o tai verčia svarstyti, ar patiems aktoriams įdomu būti šiomis egzotinėmis žuvimis.

Dekoruodami akvariumą prisiminkite, kad kuriate visumą - išdėliodami dekoracijas venkite pernelyg didelių tuštumų, nesukraukite visko į vieną vietą. Juk šis pasaulis turi būti ne tik funkcionalus žuvelėms, bet džiuginti ir jūsų akį.

Lauros Luišaitytės sukurta spektaklio scenografija minimali, sąlygiška - ligoninei, fotostudijai, galerijai, striptizo klubui, viešbučių ir namų kambariams sukurti pasitelkiama keletas aukštų baro kėdžių ir odinė sofa. Vis dėlto scenografė pernelyg buvo užtikrinta žiūrovo vaizduote, kai Elis su Lariu „prabangiame restorane“ prisėda prie gremėzdiškų matmenų biuro stalo prisitraukę dvi taburetes.

Antroji spektaklio dalis daug gyvybingesnė, tačiau ne dėl atrasto režisūrinio kelio ar į veiksmą įsivažiavusių aktorių, bet dėl vaizdo projekcijų gausos (videomenininkai Paulius Oficerovas, Dinas Marcinkevičius): daug estetiškų, erotiškų ar tiesiog meniškų vaizdinių (auksu blizgantis striptizo klubo kambarys, prietemoje sulėtintai judančios rankos, fatališku raudoniu užlieti neištikimybės guoliai) gelbėja. Dėl projekcijų pagaliau bent kiek ryškiau prie žiūrovo priartinama Marberio pjesėje kuriamo pasaulio atmosfera. Tiesa, atsiranda keistas atotrūkis tarp pirmos ir antros dalies - kodėl pirmoji buvo tokia vizualiai tuščia?

P.S. Venkite į akvariumą dėti plastikines dekoracijas. Šie puošybos elementai buvo itin populiarūs XX amžiuje, bet tenka pripažinti, kad šiandien žinome, jog jie yra toksiški ir kenkia akvariumo faunai.

Vienoje pirmųjų spektaklio scenų ligoninės laukiamajame Denas papasakoja Elis juokelį apie nekrologų rašytojų naudojamą kodą: „Jei velionis „mėgo draugų kompaniją“, vadinasi, buvo alkoholikas, jei „vertino savo privatumą“ - gėjus, o jei „mėgavosi savo privatumu“... transseksualas.“ Pastarasis terminas, praėjusiame amžiuje vartotas medikų ir psichinių ligų žodynuose, o pastaraisiais dešimtmečiais tapęs paprasčiausiai užgauliu žodžiu (išskyrus išimtinius atvejus, kai žmogus su juo identifikuojasi pats; vartotinas žodis - „translytis“), nuskambėjęs šiuolaikinėje scenoje gerokai nustebino.

Iš pradžių pamanius, kad tai kritiško požiūrio į 10-ajame dešimtmetyje parašytą tekstą stoka, vėliau dar labiau nustebino tai, kad originaliame pjesės tekste translyčiai žmonės neminimi, - taip buvo pasirinkta išversti sunkiai lietuvių kalbai pasiduodantį žodžių junginį raging queen (kurio apytikslė ir gana paviršutinė reikšmė būtų „labai ryškiomis „moteriškomis“ manieromis pasižymintis homoseksualus vyras“; tiesa, terminas queen irgi neretai vartojamas kaip įžeidimas). Vienintelė priežastis, kurią galiu rasti, kodėl scenoje kasdieniškai skamba iš praėjusio amžiaus atkeliavę užgauliojimai, tai paviršutiniškumas verčiant ir žinių stoka, tačiau liūdna, kad nė vienam žmogui iš visos kūrybinės komandos tai nesukėlė nejaukumo.

7md.lt

recenzijos
  • It pavasarinės saulės pliūpsnis

    Spalvų ir šviesos gausa tokia stipri, jog vos atsivėrus uždangai net norisi prisimerkti. Vis dėlto, būtent iš intensyvumo gimsta margas, judrus, teatrališkas „Don Kichoto“ pasaulis.

  • Neimanių strimelės, aguročiai ir kalendoriai

    Net jei tekstas plūsta iš aktoriaus, kurį be galo įdomu stebėti, lūpų, to neužtenka, kad spektaklis įvyktų, – įvyksta veikiau vaidmuo, o begėdiškai karaliauti vis dėlto paliekama literatūrai.

  • Visi tie vieniši Martino McDonagh fanai

    Spektaklį „Vienišieji vakarai“ (rež. Artiomas Rybakovas) kūrė ambicingi, jautrūs, bet iš saugios zonos išklysti, nuvilti dramaturgą ir apsijuokti prieš žiūrovus nenorintys menininkai.

  • Begalinė kadrų seka

    Spektaklis „Paukščiai“ nekuria Hitchcocko filmų atmosferos. Annai Smolar pavyko sukurti savo paukščius, kurie skraido ir gnybia sulėtintai, primindami ankstesnį jos statytą darbą „Sulėtintai“.

  • Į(si)traukti į paslaptingą žaidimą

    Spektakliu „Antrininkas“ auginama intriga apie (ne)egzistuojantį pjesės autorių Loreną Ipseną. Toks kontekstas galėtų būti laikomas kūrybiniu eksperimentu, bet ar jis iš tiesų praturtina kūrinį?

  • Oskaro fanų klubas

    Spektaklis „Mane vadina Kalendorium“ nėra subtilus, tačiau jautrus. O tai iš esmės atitinka Oskaro pasaulį. Tad spektaklio estetikoje gausu kičo, sentimentalumo ir šiurkštaus šaržo, bet visa tai veikia.

  • baigiasi, bet nepasibaigia

    László Krasznahorkai romano „Priešinimosi melancholija“ siaubas braunasi ir į Panevėžio teatro sceną. Bet čia personažų negaila, nes priešingai nei romane, negauname iš arčiau pažinti jų vidinio pasaulio.

  • Lengvai, bet ne prastai

    Aktorius Raimondas Klezys tikslingai kuria ryšį su publika ir sukelia jausmą, kad ši susidūrė su nuoširdžiu ir atviru teatru, kuriame nėra nei vadinamųjų ketvirtųjų sienų, nei deklaratyvių pareiškimų, nei perteklinės dramos.