Vos kelis mėnesius pagyvenus Klaipėdoje prie pat geležinkelio į atmintį visam laikui įsirašė lėtai judančių traukinių ykavimas. Tarsi savotiška muzika. Būtent šią traukinių muziką prisiminiau Klaipėdos jaunimo teatro spektaklyje „Belaukiant Godo“, kai juodoje erdvėje, juodi kostiumuoti vyrukai ėmėsi Lietuvos teatre jau gerai pažįstamo nerezultatyvaus laukimo, šį kartą - palydimo lūpinės armonikėlės muzikos (kompozitorius Kristupas Biržietis). Pauliaus Pinigio režisuotame pastatyme Vladimiras ir Estragonas laukė Godo ant savotiškų bėgių - scenoje viena greta kitos suguldytų lentų, tarsi juodų tepaluotų pabėgių (scenografė Rūta Venskutė). Tokių šiais laikais jau beveik nelikę, nebent po nebenaudojamais bėgiais. Tad tiedu, įstrigę ne tik Godo laukime, bet ir praeityje, taip pat primena įstrigusius keliautojus, kurie laukia niekaip nepasirodančio traukinio. Kaip Kęstučio Navako eilėraštyje „nieko“, čia taip pat pažadėtas traukinys, pažadėta kelionė: „artėja kalnais ir giriom / traukinys kuriuo reiks važiuoti“. Tik eilėraštyje ta kelionė prasideda jau kitoje eilutėje, o štai spektaklio veiksmas - tarsi įstrigęs tarp šiųdviejų. Traukinys pažadėtas, pažadėtas ir išsigelbėjimas iš juodos erdvės, juodų kostiumų, kreivų katiliukų bei spaudžiančių batų. Bet vis nesirodo nei keleivinis traukinys išvažiuoti, nei prekinis - šokti po ratais.
Tad ką gi veikti laukiantiesiems? Samuelio Becketto pjesėje jie kalba, bandydami prastumti laiką, praradusį prasmę, ir tampa vienais įsimintiniausių absurdo personažų: jų gyvenimo dekoracijos jau sugriuvusios, teliko apsispręsti - grįžti ar nubusti. Tik šiedu, įstrigę liminalioje, skaistyklą ar net pragarą primenančioje erdvėje, jau praradę aistrą gyventi, beveik pasidavę. Vis dar laukia to, kas nesulaukiama, bet patys imtis ko nors negali arba nenori. Jų laukimas, nors ir panašus į Tomo Stoppardo pjesės ir filmo „Rozenkrancas ir Gildensternas mirę“ pagrindinių veikėjų lūkuriavimą užkulisiuose, vis dėlto įgyja kur kas mažiau prasmės: Rozenkrancas ir Gildensternas yra greta Hamleto tragedijos, jie padės rutulioti veiksmą ir mirs tam, kad būtų papasakota kur kas daugiau nei jų pačių gyvenimus apimanti istorija. Tad jų laukimo ir mirties tragedija artimesnė Becketto Lakiui, kurio vergystė įprasmina jo egzistavimą. O Vladimiras su Estragonu, vienudu stovėdami scenoje, yra net ne šalutiniai kieno kito dramos veikėjai: jiedu tarsi komentaras senos užrašų knygelės paraštėje, kurio neieškosi, o atsitiktinai suradęs - nebeįskaitysi.
Pauliaus Pinigio spektaklyje Vladimiras ir Estragonas esti kitokie. Juos vaidinantys Simonas Lunevičius ir Donatas Želvys aprengti juodais tvarkingais kostiumais su išdidintomis varlytėmis, stilizuotais katiliukais ir apsiginklavę lagaminėliais. Tikri praėjusio amžiaus šeštojo dešimtmečio džentelmenai, laukiantys traukinio į miestą, kur galės visą dieną beprasmiškai dėlioti dokumentus iš vienos krūvelės į kitą ir siuntinėti interesantus toliau nuo savęs. Jiedu dar nepraradę vilties ir aistros, vis dar tikisi sulaukti Godo. Net turi susikūrę Godo kvietimo ar pasveikinimo ritualą, kuriam reikia lentos, žvakės ir morkos. Jiedu vis dar tiki, kad bus naudingi ir produktyvūs visuomenės nariai. Net ir rengiasi taip, tarsi dar turėtų vilties - kad ir susvyruojančios - pritapti prie normalaus normalios visuomenės gyvenimo.
Šiame spektaklyje Vladimiras ir Estragonas laukia kelionės kaip galimybės dar būti naudingais įgyvendinant kad ir kieno kito istoriją. Jie čia kur kas artimesni Toppardo Rozenkrancui ir Gildensternui nei Becketto dramų ir romanų valkatoms. Spektaklyje juntamas atsisakymas pasiduoti, regis, kyla ir iš gana jauno aktorių bei režisieriaus amžiaus, ir iš pjesės interpretacijos. Mat šiuo pastatymu „Belaukiant Godo“ yra ne absurdo drama, ne Dievo paraštėje pamirštų personažų tragikomedija, o siurrealistinis sapnas, iš kurio dar galima pabusti ar būti pažadintam. Arba varginantis galimybės pasirodyti scenoje laukimas, vis dar tikint, kad scena kažkur egzistuoja ir kad pasirodymas joje tą laukimą įprasmins.
Ir nors sakau, kad spektaklis primena pasirodymo scenoje laukimą, vis dėlto - tik turiniu, nes jo forma - labai teatrališka. Dramatiškai juoda scenografija ir kostiumai su nedideliais baltos ir rudos spalvų intarpais, ant dekoratyvios medinės konstrukcijos įkurdintas nedidukas medis, teatriniuose dūmuose skendinti scena ir juos skrodžiantys prožektorių spinduliai, suvaidinti Gogo košmarai, Didi ir Gogo ritualas su žvake bei morka, abiejų spektaklio veiksmų pabaigoje pasirodantis Mėnulgalvis - visa tai gerokai nutolę nuo realistinio pasakojimo ar absurdo dramos. Tarsi spektaklio kūrėjai, žvelgdami šiuolaikinių žmonių akimis, negalėtų patikėti Becketto absurdu ir vienintelis būdas, kuriuo sutiktų aiškinti šio pokario teksto reikšmę, būtų siurrealizmo žvilgsnis, kaip realios egzistencinės grėsmės nekeliantis miražas.
Pjesės pavertimas miražu gali išteisinti ir visus spektaklio trūkumus, nes viskas, ką teatre laikyčiau spektaklio kokybę mažinančiais elementais, gali būti pasirinkta sąmoningai. Pavyzdžiui, netolygi aktorių vaidyba, kai išryškėja tik vienas personažas, gali būti režisieriaus sprendimas, norint pabrėžti, kad viskas, kas vyksta, yra vieno vartotojiškame pasaulyje įstrigusio ir kelio išsilaisvinti ieškančio vyro sapnas, nuolat diskutuojant su skirtingomis savo asmenybės dalimis. Jis bet kurią akimirką gali būti pažadintas ir išvežtas eilėraščio „nieko“ traukiniu. Arba vis atsikartojančios mizanscenos, kai aktoriai stovi vienas greta kito, kad ir pabosta, bet gali būti pasirinktos kaip nuolatinis priminimas apie laukimą perone: siauroje erdvėje, kur beveik nėra vietos išradingesniam aktorių išsidėstymui.
Ir vis dėlto, egzistenciniu siaubu nepažymėtas Didi ir Gogo laukimas pabosta. Jie dar ne viską išbandę, jų daiktai kalba daug ir garsiai, jie dar turi neperskaitytų knygų ir net jų laikysenose įrašytos vilties. Pastarosios turėti yra gerai, šiais laikais net, regis, būtina, kad išlaikytume sveiką protą. Bet būtent ta viltis ir neleidžia kurti absurdo teatro. O absurdo pjesei ne absurdo teatre labai lengva pasimesti.
---
Projektą Menų faktūra: neužmegzti dialogai iš dalies finansuoja Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas (12 000 Eur).
