Traukinyje – jausmų drama

Rūta Oginskaitė 2010-02-10 Lietuvos rytas, 2010 02 10
Spektaklio „Atsitiktinis žmogus” vaizdas. LRDT nuotrauka

aA

Rusų dramos teatro pastogėje įsikūrusi Mažoji salė turėjo būti guminė, kad į ją tilptų visi norintys pamatyti lietuvišką „Atsitiktinio žmogaus“ premjerą.

„Atsitiktinis žmogus“ - ir pjesės, ir joje minimos knygos pavadinimas. Prancūzų dramaturgės Yasminos Rezos tragikomedijoje vaidina Goda Piktytė ir Arvydas Dapšys. Pjesės personažė Marta skaito knygą „Atsitiktinis žmogus“, o ją parašė jos mėgstamas autorius Polis Parskis. Keliaudami iš Paryžiaus į Frankfurtą jie netikėtai atsidūrė vienoje traukinio kupė.

Rodo būsenų išklotines

„Atsitiktinis žmogus“ - trečiasis kamerinio teatro „Mens Publika“ spektaklis. Jį režisavo Jonas Vaitkus. Scenografė Vilma Galeckaitė-Dabkienė mažytėje scenoje sukūrė tokią traukinio kupė, kokia įmanoma turbūt tik teatre.Ji primena kupė išklotinę, nes abu keleiviai ant suolų susėda ne vienas prieš kitą, o prieš salėje sėdinčius žiūrovus. Tokioje kupė matysime abiejų keleivių būsenų išklotines.

Žiūrovų salė - tokia pat veiksmo vieta, nes būtent pro žiūrovus, pro siaurą tarpą tarp kėdžių į savo kupė prasibrauna žinomas rašytojas ir jo anoniminė gerbėja. Rašytojas susikrimtęs ir nugrimzdęs į save. Skaitytoja jį pažino, bet dvejoja, ar išsiduoti? Ar susipažinti, papasakoti, ką jai reiškia jo kūryba, ar likti atsitiktiniais žmonėmis?

Niršta ant viso pasaulio

Rašytojas įtūžęs. Jis niršta ant artimų žmonių ir viso pasaulio. A.Dapšys įsiveržia vaidinti rėkaudamas ir pūškuodamas it garvežys. Matykit visi, kaip jam blogai. Ir vienatvė, ir „nesureguliuoti“ viduriai, ir nemiga, ir noras mesti rašyti.

Moteris gerokai santūresnė. Ji iš tų, kurių vidinis gyvenimas įdomesnis už išorinį. Todėl jai tokie svarbūs jos jausmai, patirti su draugais. Ir šito paniurusio, jos visai nematančio rašytojo knygos.

Kelionės metu rašytojas ir moteris nebendrauja. Tik žiūrovams lemta patirti, kas audrina jų mintis. Rašytojas „kalbasi“ su savimi. Moteris „kalbasi“ su juo, nes, puikiai žinodama jo kūrinius, nujaučia, kad būtent šis menininkas gali ją suprasti.

Norisi ginčytis su kūrėjais

Dažnai taip būna, jog per premjerą tarsi ginčijiesi su kūrėjais. Tarkim, kodėl A.Dapšys, vaidindamas rašytoją, jo prastą savijautą rodo taip triukšmingai? Ar aktoriaus prigimtis to reikalauja? Ar rašytojo kartojamas „kartėlis“ verčia plyšti iš įtūžio?

Tik spektakliui gerokai įsibėgėjus personažas tarytum apšyla, nurimsta. Tada, rodos, net imi jausti kontaktą su juo - aktoriaus išraiškingumas nebeatstumia nuo personažo.

Kodėl grimu reikėjo akivaizdžiai sendinti G.Piktytės moterį? Kameriniame vaidinime! Juk tai, kaip ir A.Dapšio pradinis triukšmas, - gluminanti kaukė, vaidybos protezas.

Daug įdomiau stebėti, kaip patys aktoriai kuria savo personažus, drauge su jais patirti jų būsenas, nujausti niuansus ir rasti potekstes. Nes argi mes patys „nesikalbame“ su mums brangiais menininkais?

* * *

* Viena kamerinio teatro „Mens Publika“ įkūrėjų - aktorė G.Piktytė. Ji daug lemia renkantis repertuarą ir aktorius. Y.Rezos pjesę „Atsitiktinis žmogus“ išvertė A.Melkūnaitė.

* „Mens Publika“ renkasi garsių Europos rašytojų kūrybą. A.Vizgirdos režisuota Th.Bernhardo pjesė „Pietūs su Liudviku“ keleri metai vaidinama Kauno dramos teatre, spektaklis pagal E.Canetti romaną „Apakimas“ - šalies bibliotekose.

LRYTAS.LT

recenzijos
  • Iščiupinėjant, išglostant kūnus

    Čia vyksta intymi pažintis: scenoje šie kūnai turi pakankamai laiko vienas kitą atidžiai apžiūrėti, apčiupinėti ir nuglostyti. Pasitikėjimui sukurti tarp veikiančiojo ir žiūrinčiojo taip pat paliekama užtektinai laiko.

  • Be pauzių

    „When the bleeding stops“: spektaklis čia reikalingas kaip susitikimo forma, atvirumo įrankis. Kol kiekviename kambaryje neįvyks daugiau atvirų, gėdos atsikračiusiųjų pokalbių, dar ilgai šis projektas nenustos būti aktualus.

  • Apie sustojimus, atsisveikinimus ir pažadus

    Spektaklis „Arrivederci“ yra atsisveikinimas. Atrodo, kad režisierius ne tik referuoja, bet ir bando užbaigti kituose spektakliuose („Jona“, „Makbetas“, „Sala, kurios nėra“) pradėtas dramaturgines linijas.

  • Kas būtų, jei nustotų rūgti kopūstai?

    Keistumas meno kūrinyje savaime nėra trūkumas, dažnai net priešingai, bet „Fermentacijoje“ jis tiesiog nuobodus. Siužeto posūkiai ne stebina, o smegenų ekrane įžiebia užrašą KPŠ.

  • Mirtis lietuviškame užmiestyje

    Nurodoma, kad Jasinsko ir Teteruko režisuota „Chroma“ – „pasakojimas apie kalbos, vaizdo ir žmogaus grožio troškimo ribas“, tačiau man spektaklis suskambėjo kaip engtų ir neigtų jausmų prasiveržimas.

  • Komedijos gimimas iš žaidimo dvasios

    Reikia labai įtempti valią, kaip sako spektaklio Kantas, norint įžvelgti pjesės aktualumą. Todėl sakyčiau, kad Koršunovas su Mažojo teatro aktoriais ir komanda iš pjesės ne tik išsiurbė visus vertingiausius syvus, bet ir kilstelėjo ją.

  • Kita stotelė – pasipriešinimo melancholija

    Aktoriai taip ir neišėjo nusilenkti. Laikosi Juozo Miltinio tradicijų? O gal tiesiog nebėra kam lenktis? Miestas, kuriame prasidėjo ši istorija, jau miręs. Ten traukiniai nebestoja.

  • Kai fermentacija sustoja

    Tiek dramaturginė, tiek aktorinė Martyno Nedzinsko linija – tokia vientisa, išbaigta ir drauge tokia pavydėtinai apgailėtina, kad galėtų tapti vadovėliniu degradavusio, amžinai mitologinę kaltę jaučiančio individo pavyzdžiu.