Traukinyje – jausmų drama

Rūta Oginskaitė 2010-02-10 Lietuvos rytas, 2010 02 10
Spektaklio „Atsitiktinis žmogus” vaizdas. LRDT nuotrauka

aA

Rusų dramos teatro pastogėje įsikūrusi Mažoji salė turėjo būti guminė, kad į ją tilptų visi norintys pamatyti lietuvišką „Atsitiktinio žmogaus“ premjerą.

„Atsitiktinis žmogus“ - ir pjesės, ir joje minimos knygos pavadinimas. Prancūzų dramaturgės Yasminos Rezos tragikomedijoje vaidina Goda Piktytė ir Arvydas Dapšys. Pjesės personažė Marta skaito knygą „Atsitiktinis žmogus“, o ją parašė jos mėgstamas autorius Polis Parskis. Keliaudami iš Paryžiaus į Frankfurtą jie netikėtai atsidūrė vienoje traukinio kupė.

Rodo būsenų išklotines

„Atsitiktinis žmogus“ - trečiasis kamerinio teatro „Mens Publika“ spektaklis. Jį režisavo Jonas Vaitkus. Scenografė Vilma Galeckaitė-Dabkienė mažytėje scenoje sukūrė tokią traukinio kupė, kokia įmanoma turbūt tik teatre.Ji primena kupė išklotinę, nes abu keleiviai ant suolų susėda ne vienas prieš kitą, o prieš salėje sėdinčius žiūrovus. Tokioje kupė matysime abiejų keleivių būsenų išklotines.

Žiūrovų salė - tokia pat veiksmo vieta, nes būtent pro žiūrovus, pro siaurą tarpą tarp kėdžių į savo kupė prasibrauna žinomas rašytojas ir jo anoniminė gerbėja. Rašytojas susikrimtęs ir nugrimzdęs į save. Skaitytoja jį pažino, bet dvejoja, ar išsiduoti? Ar susipažinti, papasakoti, ką jai reiškia jo kūryba, ar likti atsitiktiniais žmonėmis?

Niršta ant viso pasaulio

Rašytojas įtūžęs. Jis niršta ant artimų žmonių ir viso pasaulio. A.Dapšys įsiveržia vaidinti rėkaudamas ir pūškuodamas it garvežys. Matykit visi, kaip jam blogai. Ir vienatvė, ir „nesureguliuoti“ viduriai, ir nemiga, ir noras mesti rašyti.

Moteris gerokai santūresnė. Ji iš tų, kurių vidinis gyvenimas įdomesnis už išorinį. Todėl jai tokie svarbūs jos jausmai, patirti su draugais. Ir šito paniurusio, jos visai nematančio rašytojo knygos.

Kelionės metu rašytojas ir moteris nebendrauja. Tik žiūrovams lemta patirti, kas audrina jų mintis. Rašytojas „kalbasi“ su savimi. Moteris „kalbasi“ su juo, nes, puikiai žinodama jo kūrinius, nujaučia, kad būtent šis menininkas gali ją suprasti.

Norisi ginčytis su kūrėjais

Dažnai taip būna, jog per premjerą tarsi ginčijiesi su kūrėjais. Tarkim, kodėl A.Dapšys, vaidindamas rašytoją, jo prastą savijautą rodo taip triukšmingai? Ar aktoriaus prigimtis to reikalauja? Ar rašytojo kartojamas „kartėlis“ verčia plyšti iš įtūžio?

Tik spektakliui gerokai įsibėgėjus personažas tarytum apšyla, nurimsta. Tada, rodos, net imi jausti kontaktą su juo - aktoriaus išraiškingumas nebeatstumia nuo personažo.

Kodėl grimu reikėjo akivaizdžiai sendinti G.Piktytės moterį? Kameriniame vaidinime! Juk tai, kaip ir A.Dapšio pradinis triukšmas, - gluminanti kaukė, vaidybos protezas.

Daug įdomiau stebėti, kaip patys aktoriai kuria savo personažus, drauge su jais patirti jų būsenas, nujausti niuansus ir rasti potekstes. Nes argi mes patys „nesikalbame“ su mums brangiais menininkais?

* * *

* Viena kamerinio teatro „Mens Publika“ įkūrėjų - aktorė G.Piktytė. Ji daug lemia renkantis repertuarą ir aktorius. Y.Rezos pjesę „Atsitiktinis žmogus“ išvertė A.Melkūnaitė.

* „Mens Publika“ renkasi garsių Europos rašytojų kūrybą. A.Vizgirdos režisuota Th.Bernhardo pjesė „Pietūs su Liudviku“ keleri metai vaidinama Kauno dramos teatre, spektaklis pagal E.Canetti romaną „Apakimas“ - šalies bibliotekose.

LRYTAS.LT

recenzijos
  • Oskaro fanų klubas

    Spektaklis „Mane vadina Kalendorium“ nėra subtilus, tačiau jautrus. O tai iš esmės atitinka Oskaro pasaulį. Todėl spektaklio estetikoje gausu kičo, sentimentalumo ir šiurkštaus šaržo, bet visa tai veikia.

  • baigiasi, bet nepasibaigia

    László Krasznahorkai romano „Priešinimosi melancholija“ siaubas braunasi ir į Panevėžio teatro sceną. Bet čia personažų negaila, nes priešingai nei romane, negauname iš arčiau pažinti jų vidinio pasaulio.

  • Lengvai, bet ne prastai

    Aktorius Raimondas Klezys tikslingai kuria ryšį su publika ir sukelia jausmą, kad ši susidūrė su nuoširdžiu ir atviru teatru, kuriame nėra nei vadinamųjų ketvirtųjų sienų, nei deklaratyvių pareiškimų, nei perteklinės dramos.

  • Paskutinis liūdesys dar laukia

    Spektaklyje, rodos, liūdesio vengiama. <...> Nes kai tik atrodo, kad esame kviečiami su spektakliu ir jo veikėjais sustoti, kartu atsidusti, įvyksta kas nors komiško arba veiksmas nutraukiamas pertraukos.

  • Ištrūkti iš ten, kur svajonė įmanoma

    Artūro Areimos režisuoto spektaklio „Lūšies valanda“ prasmės skirtos ne įžodinti, bet išjausti, kaip norma virsta žiaurumu, o už smurto slypi vaikiškai tyra kova dėl svajonės utopijos.

  • Virpėti. Iš malonumo

    Stipriausiai „tremolo“ veikia ne faktai ir surinkta medžiaga, bet patys kūnai. Kūrėjos, vis pildydamos kūniškumo kontekstą, pasiekia kulminaciją ir pastato priešais žiūrovus nuogą kūną, jį normalizuodamos.

  • Aktorystė kaip išsigelbėjimas

    Ar meno jėga stipresnė už psichoterapijos, žino tik pati aktorė. Tačiau akivaizdu, kad didelei daliai publikos „Šventoji“ gali tapti apvalančia, stiprybės ar paguodos suteikiančia patirtimi.

  • Dėmesingumo praktika ir permainingas ryšys

    „Vienudu“ – intymus, daugialypis dviejų vyrų ir jų kūnų susidūrimas aikštelėje. Sukauptais, sulėtintais judesiais jie kantriai dekonstruoja, atveria žingsnelių, šokio kompozicijų pirminį pradą.