 |
| Gediminas Storpirštis (Kurmis), Birutė Mar (Liepa), Algirdas Gradauskas (Kritikas) |
Prieš prasidedant premjerai, režisierius ir dramaturgas V.V.Landsbergis pakomentavo spektaklį. Jo tikslas – supažindinti žiūrovą su Lietuvos praeitimi. Rašydamas pjesę dramaturgas pasitelkė partizanų Liongino Baliukevičiaus-Dzūko, Adolfo Ramanausko-Vanago, Juozo Lukšos-Daumanto dienoraščius ir laiškus, slaptus sovietinio saugumo dokumentus bei Kosto Kubilinsko biografijos ištraukas ir sukūrė savo istoriją.
Scena apšviesta žalia ir raudona spalva. Tos spalvos suskirsto personažus į dvi grupes: „žalieji“ – geri, „raudonieji“ – blogi. Kostas (Marius Jampolskis) svyruoja tarp šių skirtingų grupių. Taigi šio personažo vidinė kova yra spektaklio ašis. Pagrindinio personažo išdavystė padaroma jo sąmonėje. Dabar jis guli psichiatrinės ligoninės palatoje ir vis sugrįžta į praeitį. Kadangi praeitis iškyla Kosto sąmonėje, tad natūralu, kad personažų pasiskirstymas į dvi grupes yra natūralus ir suprantamas, nes personažas iš dabarties perspektyvos vertina praeityje padarytą išdavystę. Dabartis – atgaila, dėl to bunkerio partizanai ir yra idealizuojami.
Birutės Marcinkevičiūtės berniukiška, naivi Liepa – simpatingas personažas, besisukantis apie partizanų vadą Kurmį (Gediminas Storpirštis). Kurmis įkūnija Lietuvą, kovojančią su priespauda. Tad jis pasižymi idealiomis savybėmis – myli Tėvynę, išsilavinęs, teisingas ir inteligentiškas. Partizanų vadas, istorijos mokytojas, poetas.
Po spektaklio pasijutau, lyg būčiau stebėjęs pirmą vaiko dieną mokykloje. Kuriame suole jis turi sėdėti, kaip turi sėdėti ir kaip turi bendrauti su mokytojais, kad nepažeistų mokyklos taisyklių. Būtent tokį įspūdį susidariau, vos išgirdęs spektaklio muziką, kurią sukūrė Antanas Kučinskas. Vaikų balsai skanduoja („Judošius, Judošius“) pasityčiojimo dainelę, kuria šaipomasi iš Kosto. Sukuriama aliuzija į išdavystę. Išdavystės momentas siejamas su Naujojo Testamento istorija – Judo Iskarijoto išdavyste.
 |
| Tarp „žaliųjų“ ir „raudonųjų“ blaškosi poetas Kostas (Marius Jampolskis). Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos |
Partizanų ir biurokratų personažai gal pernelyg kontrastingi. Jie nesusitinka ir nebendrauja tarpusavyje. Tiek bunkeryje, tiek rašytojų sąjungos salėje ar kabinete personažų santykiai nenatūralūs ir keisti. Gyvenime žmonės taip nebendrauja. Visų pirma reikėtų atkreipti dėmesį į personažų kalbą. Partizanų – lyrinė, poetinė, o funkcionierių komunistų - kampuota, liguista. Tokioje nenatūralioje aplinkoje blaškosi Mariaus Jampolskio personažas. Talentingas jaunas rašytojas tiek su „geraisiais“, tiek su „blogaisiais“ neranda bendros kalbos. Jis lyg antikūnas, paprasto sovietinio žmogaus prototipas iliuzinėje santvarkoje. Taip jaučiasi ir pirmaklasis, įžengęs į mokyklos pastatą, – sutrikęs ir išsigandęs.
Ekspresyviom intonacijom bei natūraliais judesiais išsiskiria Kosto personažas. Jis vienintelis jaučia baimę. Kitaip tariant, spektaklyje jis vienintelis keičiasi – palūžta ir išduoda vaikystės draugą. Keista, režisierius neakcentuoja apsisprendimo išduoti. Kostas pats, regis, nepajunta, kaip atsiduria „raudonųjų“ pusėje. Neatsakoma į klausimą, kodėl Kostas nusprendžia išduoti partizanus. Svarbiausi būtent išdavystės ir atgailos momentai. Neatsitiktinai spektaklio veiksmas rutuliojasi šalia „raudų“ sienos. Kompozitoriaus muzika, kuri remiasi nekaltais vaikų balsais, sukuria įspūdingą efektą. Kostas, susikibęs rankomis su stribais, dainuodamas vaikišką eilėraštuką trankiu pistoleto šūviu nužudo Liepą. Lyg vaikas muistydamas jis eina įvykdyti žmogžudystės. Vos susidūręs su išdavystės padariniais, Kostas išsigąsta. Žingsnis žengtas, atgal kelio nėra.
V.V. Landsbergis sako, kad vienas iš jo tikslų – keliauti su šiuo spektakliu po Lietuvos mokyklas. Tačiau tuo spektaklio prasmė neapsiriboja. Spektaklis, atgaivindamas istoriją, atskleidžia žmogaus, slegiamo priespaudos, trapumą ir bejėgiškumą. Kiekvienas istorinis etapas turi savo išdaviką, kurio dalia yra tragiška.
